VYGANDAS RAČKAITIS

Sengirės parabolės. Žiema

 

Nuo pat ryto tykiai ir skalsiai sninga. Baltos snaigės, regis, leidžiasi žemėn iš aukštybių, kur nėra melo, neapykantos ir veidmainystės. Į sniegkritį nardina žalias viršūnes pušys. Pro snaigių maršką vos įžiūriu senolį klevą su inkilu tarpušakyje. Klonyje beržai nutolo, tarsi nuėjo į kitą platumą, kur kalbamasi tyla. Visiškai pradingo, regis, ištirpo baltume eglaičių jaunuolynas.

Visoje sengirę ir mano vienkiemį gaubiančioje erdvėje dabar vien tik snaigių plazdėjimas. Paklūstantis šokio melodijos ritmui. Dingo riba tarp dangaus ir žemės. Šiandien žiema baltame krintančių snaigių suktinyje.

 

 

Visą savaitę dangus buvo bežvaigždis, nuklotas storu švininių debesų klodu. Nepersmelkiamu nė saulės spindulių. Vakar perdien pūtęs aržus, nuo ledjūrių atskriejęs vėjas išdraikė tuos sunkius debesis, nušlavė juos nuo padangės.

Šįryt dangus giedras, žvilgantis lyg glazūruotas. Sutvisko, vos tik ėmė aušroti. Už šarmotų miškų, dar nepakilus saulei, rausvėjo padangė. Rausvėjo ir iš kaminų kylantys dūmai. Tarsi būtų ant aukuro aukojama gyva auka.

Po kojų girgžda rausvas sniegas. Raudona tekanti saulė šįkart man panaši į danguje įšalusį ugninį pivonijos žiedą.

 

 

Šie puošnūs kuoduoti paukščiai – svečiai iš Šiaurės. Atskridę iš man nežinomų tolių, iš baltos tylos, iš amžino įšalo žemės. Svirbeliai… Jie, aišku, nežino žmonių jiems duoto vardo, godžiai lesa apledėjusias šermukšnių uogas. Nelabai bijo žmogaus. Nejaugi jie nepažįsta klastos?

Priėjęs gan arti, neatitraukiu akių nuo šitų kuoduočių, žiūriu, kaip jie gardžiuojasi šermukšniais, gėriuosi jų rusvomis plunksnomis, padabintomis geltonais apvadais. Jie sužiuro į mane, kai bandžiau dar arčiau prieiti, liovėsi lesti. Vis dėlto tapau jiems įtartinas. Svirbeliai suplakė sparnais, visu būriu pakilo iš medžio, tyliai čežendami nuskrido link žemos ir šaltos žiemos saulės.

 

 

Vėl pasnigo. Sniegas uždengė išpiltus pelenus, visus juodulius. Vėl prieš akis baltos artumos ir tolumos. Tai neilgam. Ilgiau pagulėjęs patamsėja ir sniegas. Ir ant jo baltumo nusėda dulkės ir suodžiai.

Pabudo juodvarniai. Atskris iš girios į mano kiemą. Braidys po sniegą. Atrodys tarsi didelės, gyvos plėnys. Veltui spėliosiu, ką pranašauja jų žvarbūs balsai.

Balta ir juoda. Dvi kontrastingos spalvos. Šviesa ir tamsa. Pradžia ir pabaiga.

 

 

Dairausi po žiemos girią.

Virš proskynos sidabruotomis arkomis nuo sniego palinko beržai, lyg stygos įsirėžė į balzganą dangų aukštūnės pušys. Žemaūgiai kone visai užsnigti kadagiai panašūs į fantastinius baltakailius žvėris. Net ir kelmas patakėje prisidengė sniego kepure, pavirto kažkokia paslaptinga būtybe.

Nuostabiausiai man atrodo eglaitės. Nuo jų, sniegu apkritusių, spinduliuoja švelniai mirganti šviesa. Regis, dar kiek, ir atgis pasaka, tuoj pasirodys Raudonkepuraitė, ateis verkianti našlaitėlė, išvaryta pamotės viduržiemyje rinkti žemuogių… O toji maža, atokiau stovinti eglaitė – ar tik ne gulbė, sparnus išskėtusi? Ko gero, man bežiūrint, ims ir nuplasnos. Ten, girios pakrašty, pušynas pakylėja akiratį. Gal ten ne pušys, o padangėn remiasi pilies kuorai, kur ledo karste guli užburtoji nuotaka?..

Dabartės atsidūręs girioje jau nebežinai, kur baigiasi tikrovė ir prasideda poringė. Realybė ir svaja, fantazija įsilieja į baltą tylą, sniegynų blizgesį.

 

 

Tyliai, liūdnai lyg graudulinė žvakė geso trumputė paskutinio šių metų mėnesio diena. Tačiau ilgokai neužgeso padangė. Pradėjus temti vis labiau žioravo, kone liepsnojo vakarinis dangaus skliautas.

Netrukus ėmė gaisruoti dangus ir rytų pusėje. Anapus beržyno vis plėtėsi, tvino raudona pašvaistė, baugino ji savo nežinomybe, kraujo spalva. Nerimas atlėgo tik tada, kai supratau – teka mėnulis. Štai pasirodė ir jis – pilnaties diskas, raudonas lyg ką tik iš žaizdro. Žybčioja, kibirkščiuoja mėnesiena sniego baltalų klostėse, šarmotose medžių šakose, tarsi liudija šviesos viršenybę prieš tamsą.

Per baltą laukymę nubėga neapsakomai ilgi ir baugūs šešėliai.

 

 

Brėško ilgai ir vangiai. Vienu tarpu net nusmelkė mintis: o gal ir visai neprašvis, įsiviešpataus tamsa?

Vis dėlto palengva išaušo ir ši prieškalėdinė, pati trumpiausia metų diena. Išaušo be saulėtekio, be paukščių balsų. Tyliai, ramiai nusileido šviesa iš aukštybių. Tarsi tenai sklendenusi Dievo Dvasia būtų ištarusi: „Tebūnie šviesa!“

Turbūt šįkart nereikėjo ištarti šio žodžio. Nematomas Visagalis tiesiog ėmė ir išplėšė iš tamsos žemę, palengva kėlė į šviesą girią, laukus, kaimo trobas. Vėl priartėjo visas matomas pasaulis, vėl tapau ir aš visatos dalele.

Štai regiu, kaip žaidžia vėjas pusnynų kopose, kaip tolumoje virš girios medžių skraido juodi paukščiai, kaip ant jazmino šakelių palangėje mėlynuoja suledėję, nespėję nukristi žemėn vandens lašai.

 

 

Pučia žvarbus, kvapą gniaužantis aušrinis vėjas. Tarytum norėtų viską paversti į ledą, išseikėti gyvybių šilumą. Į nugaląstą it peilio ašmenys dangų atpūtė šitas vėjas ir sniego debesis. Baltai pritemo. Krinta aštrios, dygios snaigės. Girgžda medžių šakos. Vėjo ir sniego sumaištyje, šitame pūgos meridiane, regis, būsi nuplukdytas į neregėtą Aistmarių pakrantę. Pro baltą sutemą tvyksteli žaibas, ugnies ženklas, sugrumena griaustinis.

Garsiai kužda, lyg ir kūkčioja balto vėjo nešamos snaigės. Nuskrieja nesuprastos.

 

 

Žvelgiu į šerkšnotus medžius. Žiūriu ir man, kaip ir vaikystėje, vis dar atrodo, kad visas pasaulis baltas, šviesus. Dabnūs medžiai tyliai seka šerkšno pasaką, prašančią stebėtis, grožėtis. Šerkšnotas juodalksnis šiandien neįprastai baltas, visai permainytas. O kokios šventiškos adytiniais šerkšno rūbais apvilktos eglaitės. Gyvi ir šių eglaičių šešėliai, lyg atspindžiai baltame veidrodyje.

Nužilusiame diemedžio krūme tupi sniegena. Iš tolo žiūrint, atrodo – tenai plaka atgijusio diemedžio širdis.

Šiose baltose, spindinčiose platumose, regis, tuoj ims ir patekės nauja žydra saulė. Prikels kitam gyvenimui. Sugrąžins viską, kas prarasta. Netgi vaikystės pasakas.

 

 

Speigo rytas. Žemė ir dangus tarsi įstiklinti. Patekėjus saulei ėmė kibirkščiuoti sniegas. Mirga speigo išgrynintos laukymės. Atrodo, kad ten sklando kūno ieškanti dvasia. Gal gėlės, medžio ar paukščio, gal kūdikio…

Išėjau pavaikščioti po speigo tvilkomą girią. Miega belapiai medžiai. Pritilo pušys ir eglės, įsiklausiusios į Didžiąją tylą. Į šią tylą nuėję giliai įmigo ąžuolai. Tik pavasaris prišauks juos iš vienatvės. Tada vieno savęs bus negana…

 

 

Naktys dar ilgos. Bet grįžtanti saulė jau šviečia kitaip nei lapkritį, gruodį. Nors ir neaukštai įkopia į dangų ir būna raižoma plikų medžių viršūnių, tačiau spindi, akina skvarbiais spinduliais. Mėlsta ant sniego nugulę šešėliai.

Tačiau saulė ne kasdien pasirodo. Dažniausiai matau niūrų, pilko milo spalvos debesimis užklotą dangų. Veik kasdien krinta snaigės. Nuo sniego naštos linksta medžių šakos, kniumba kadagiai, eglaitės.

Šaltis ir sniegas. Sniegas ir šaltis. Vis taip diena po dienos. Storėja ledas ant ežerų, upių. Regis, sustings, apledės ir mintis, žodis. Dar nešildo viduržiemio saulė. Prišąla prie lango stiklo jos spinduliai.

 

 

Šita ūksmėtoje girios dauboje slypinti versmė neužšąla ir per didžiausius šalčius. Ir žiemą vis tokia tyra, nesudrumsta lyg pavasario dangus. Neužpustė jos, nepalaidojo po vėpūtiniais pernakt siautusi pūga. Žvelgia į širmą žiemos dangų, į apšarmojusius medžius, į apledėjusią, raudoną kekę netoliese augančiame, sniego parklupdytame putine.

Matau ir savo paties, palinkusio prie versmės, atspindį. Gera panardinti žvilgsnį į tą bedugnę gelmę, kur nugrimzta debesys, medžių sapnai, kur dingsta metų laikai.

Grįžtu namo su paslaptingu, skaidriu versmės virpesiu akyse.

 

 

Miškai irgi turi savo šventes ir šiokiadienius. Ir tiek tų švenčių, kiek kieno akis pastebės. Pavasario polaidžio, Žibuoklių žydėjimo, Sulapojimo, Liepžiedžų, Lapakričio, Pirmojo sniego, Šerkšno… Šiandien sengirė pakvietė į Varveklių šventę.

Vakar girioje kuždėjo tirpstantis sniegas. Naktį spustelėjo šaltukas. Nuo medžių šakų nukaro krištolu tviskantys varvekliai. Juose suledėjo krintančio lašo balsas, mėnesienos virpesys, bėgūnės žvaigždės blyksnis…

O koks šviesos ir atšvytulių žaismas prasidėjo varvekliais skambančioje girioje, kai patekėjo saulė! Net vėjas nuščiuvo, nustebintas tokio reginio. Visomis vaivorykštės spalvomis ribėdami, brenda per sniegą kadagiai. Kaip sietynai prieš saulę švyti šakas nusvarinę beržai. Dega, tvaska šimtai ledo žvakelių ant žalių eglių šakų. Saulės zuikučiais žarstosi pušaitės. Tikra Varveklių šventė!

Visi medžiai taip spindi, taip linksmai mirga, kad nei apsakysi, nei aprašysi. Nebent tik birbyne ar kanklėmis bandytum išgroti tą džiugesį.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.