Sengirės parabolės

 

Sengirė… Vien tik šito žodžio skambesyje yra kažko slėpiningo, verčiančio suklusti. O kiek paslapčių pačioje girioje! Keturiasdešimt pavasarių, vasarų, rudenų esu praleidęs senoje girios pakraščio sodyboje. Gyvendamas šiame nuošaliame, medžių apsuptame vienkiemyje bandau pažinti savo kaimynus – faunos ir floros atstovus. Rodėsi, jau šiek tiek žinau, bet dabar suprantu, kad daug ko nežinau. Labai daug nepastebėto, neatrasto, nepajausto.

„Visų pirma gamta! Man ji visada buvo knygų knyga“, – sakė Romainas Rolland’as. Kasdien skaitau šios neturinčios pabaigos knygos puslapius.

 

 

Rudenėja. Voratinklių šilkuose supasi pirmieji pradėję gelsti ir kristi beržų lapai. Įsaulyje, atšlaimo žolėje susirangęs it begalybės ženklas miega žaltys. Durpžemio spalvos, kone pusantro metro ilgio. Miega jis budriai. Išgirdęs mano žingsnius sunerimo, nusmelkė mane savo juodų nemirksinčių akių žvilgsniu ir nuvinguriavo slėptis po malkų rietuve daržinės pasienyje. Manding, šitas žaltys į chtonišką pasaulį savo vyzdžiuose nusinešė mano šešėlį.

Prieš trisdešimtį metų niekas iš čionykščių pagirių vienkiemių gyventojų nebuvo matęs žalčio. Tik senoliai prisiminė, pasakojo, kad čia būta daug žalčių. Paskui jie kažkur pradingę. Tačiau pastaraisiais metais čia vėl rados daug žalčių, jie aptinkami kiekvienoje sodyboje. Dabar jau nieko nestebina šita Žilvino ainijos kaimynystė. Pas mane net keturiose buveinėse įsikūrė žalčiai. Pats didžiausias, tasai šiandien matytas, kuris galėtų būti žalčių karalius Ragis, gyvena šalinėje po suplėkusio šieno prėslais. Patsai drąsiausias glūdi sausmedžio krūme galutrobėje. Turbūt pro atviras duris jisai buvo prasmukęs į gryčią. Teko išprašyti, nesiryžome su juo gyventi po vienu stogu. Matėm, kaip šitas ne per didžiausias žaltys rijo atšokavusią prie lietaus vandens statinės varlę. Rijo nesislėpdamas, nepaisydamas žiūrovų. Rijo neskubėdamas, atrodė, pasprings. Prarijo. Patvartėje po malkų rietuve kito žalčio valdos. Buvau jo vestuvių liudininkas. Savo hipnotizuojantį žvilgsnį nukreipęs tik į partnerę, nieko kito nematantis. Hm, ne tokie tingūs ir nevikrūs tie žalčiai… Labai vengia viešumos, slapukauja žaltys, kuris kartais išlenda iš pagirėje kūpsančios šakų krūvos. Gal jis tiktai norintis pasisvečiuoti miško gyventojas. Neaišku, kuriam iš šitų žalčių parūpsta paplaukioti kūdroje.

Ne kasdien susitinku su žalčiais, bet jaučiu, kad jie gyvena šalia. Susitikęs sunerimstu, kol nepamatau geltonų skruostų, neįsitikinu, kad tai ne gyvatė. Mūsų protėviai priskyrė žaltį prie antgamtinių būtybių, buvo jis laikomas gerąja namų dvasia, namų židinio, sveikatos ir vaisingumo dievybe. Tad negaliu būti abejingas šiam totemo kultą turėjusiam kaimynui, net esu linkęs manyti, kad pastaraisiais metais mano buvimas vienkiemyje prie sengirės susijęs su žalčio simboliu, gyvu jo ženklu. Po žalčio ženklu bėga mano rudeniškos dienos ir naktys.

 

●

 

Laiko paletėje nuo baltos iki juodos aibė spalvų. Būdingos, savitos spalvos pavasariui ir vasarai, rudeniui ir žiemai. Ein saulelė aplink dangų… Jau vėlei ruduo.

Į blankstančią žalumą smelkiasi geltonis – ochra, gintaro varsos. Gaisruoja klevai. Tvindo šios spalvos sengirės lapuotynus. Bando įsigerti ir į žolynus. Daug šviesių, džiugių spalvų. Gausėja jose elegiškų atsisveikinimo su vasara sąskambių, primenančių, kad žemėje nieko nėra amžino.

Aštrėja laikinumo samprata, kai pajauti rudenį ir savyje, žinai, kad tuoj užges auksinės rudens žaros, paeis rūdys ant nukritusių lapų.

 

●

 

Virš sengirės plytinčią padangę padalijo pusiau balta lėktuvo skrydžio juosta. Rytų pusėje būriuojasi širmi kamuoliniai debesys, vakaruose – nubalęs, vėjų nuglostytas dangus.

Lėktuvo palikta atskirties linija pamažu tirpsta žydrynėje. Užkloja skrydžio pėdsaką ir atslinkusi debesija. Daug kas laikina ir padangėje.

Man, besparniui, skrydžio laimę liudija pakilę dangun aukštaskraidžiai suopiai.

 

●

 

Aidoja išskrendančios gervės. Jų balsų skardas nuplaukia miškais ir laukais kartu su balto šilko voratinkliais. Nuplaukia į nežinomybę.

Virpa nugeltusios, lyg saulėje pamirkytos beržų viršūnės. O liepos, drebulės jau be lapų, jų plikos šakos – lyg iškeltos į dangų kaulėtos šviesos prašytojų rankos.

Dar viena vasara liko laike, kurio neberodo laikrodžiai. Amžinoji dabartis priklauso tik Dievui.

Ruduo, ruduo… Dabartės tik dausose žydi pasakų sodai ir nesurastos devynžiedės.

 

●

 

Saugo viržynai padebesiuose pasklidusį ir tolstantį gervių šauksmą. Dingsta ūksmėse vasaros sapnai.

Plieskia laužo ugnimi žagrenių lapai. Degs neilgai. Skubu grožėtis.

Net ir rudenį šviežuma dvelkia pušų, eglių ir kadugių išfiltruotas oras. Lengva, gera kvėpuoti šiuo mišku kvepiančiu, gaiviu, deguonies prisotintu oru.

Tyliai, ramiai krinta šilainėn ąžuolų gilės. Ūksmėse slypi balti vilties šešėliai.

 

●

 

Stirnų išvaikščiotame šile miega vasaros aidas. Ar atmins buvusius balsus atbudęs?

Jau prisirpo mėnulio pilnatyje išdygusio, pagirio įsaulyje žydėjusio putino uogos. Jos raudonesnės už kraują, kurio putą plukdė Lietuvos girių upokšniai.

Kodėl taip surūdijo paparčių lapai? Bene nuo rūgštaus lietaus, kurį išlijo nuo didmiesčio pusės atslinkę juodi debesys.

Šaltas ir drumstas lietus plauna prabėgusių dienų pelenus.

 

●

 

Paklydėlis tyrų vėjas blaškėsi girioj, išvartė sausuolius ir paliegėlius medžius. Į praretintą sengirę pritekės dangaus žydrynės. Tačiau šiandien dangus pilkas, pavandenijęs.

Barstoma krintančių lapų vakarėja dar viena man rudens diena. Tylus geltonas lapų kuždesys susilieja su dulsva prietema.

Stoviu kartu su svyruokliais beržais aržių rudens vėjų pagairėje.

 

●

 

Migloja nublukę ežero nendrynai. Šaltose ūkanose dingsta, nueina kažkur į nesuvokiamą anapusybę horizonto linija.

Pernakt nukrito paskutiniai raudoni, lyg liepsnojantys paukščiai klevo lapai. Dar neužgęsta ir lietaus priplakti prie žemės.

Belapio skirpsto tarpušakyje dūluoja tuščias permirkęs devynbalsės lizdas. Neužmirštu ir į mane jos įgiedotos giesmės.

 

●

 

Abišaliai senvagės prižėlė devynios galybės drignių. Joms žydint atrodė, kad melzganai smilksta dvoki siera.

Kieno šitas pasėlis laumžirgių pievose? Čionai kasmet daugėja drignių ir dilgėlių. Nelieka vietos vingiorykštėms, ožrožėms, gaisrenoms, užgeso giluminė neužmirštuolių šviesa. Pasižiūriu, ar dar stovi drignių apsuptyje ieva, sukumpusi, be laiko pasenusi, baigianti išdžiūti. Mano akyse jinai bastos kaip pamėklė.

Sulaukusios rudens drignės spėriai beria, sėja savo sėklas, kuriose slypi beprotybė.

 

●

 

Į būtąjį laiką nugulė atšlaitėje žydėjusios, saulužės myluotos, rasų nurasotos erškėtrožės žiedlapiai. Nužilo sengirės laukymių žolynai.

Nutilo, nejaugi visam laikui nutilo griežlė vasarojuose? Trumpėja, vis trumpėja be paukščių giesmių, bebalsės dienos girioje. Tirštėja tamsa. Gal dar priešistorinė, nepavaldi laikui.

Nežinau, kas šiąnakt pažadino mane iš gilaus miego.

Klausausi, kaip ūžauja, gaudžia rudens vėjai. Tarp pradžių ir pabaigų.

 

●

 

Apsamanojo pakriūtėje suklaupę akmenys. Regis, tuoj ims plakti akmenų širdys, jie atgis ir prabils negirdėta, užmiršta prokalbe.

Vizijoje tarp būto ir nebūto matau Baltą angelą. Gal perves siūbuojančiu lieptu į saulėtą, ne akimis matomą krantą. Gal sužinosiu, kieno krauju varva piliakalnio putinas.

Šiaurvėjai gena ir gena pilkus pagelingo lietaus debesis. Vėl lis.

Neliūdėk, palauk, tegu nusistoja drumsti vandenys, tegu nusėda ašarų druska.

 

●

 

Nenueina kitapus Upės senolės epušės šešėlis. Pasilikęs šiapus tapatinasi su šalta kone apčiuopiama migla – rudens alsavimu.

Toji epušė tarytum mano sesė – pažįsta skaudžias netektis, vienatvės gelmę, išdavystės kartėlį. Vis dar stovi vėtrų genėta, giliai įleidusi šaknis į smėlėtą Upės pakrantę.

Po užsitęsusių liūčių nemunais patvino upės. Gilios sietuvos, grėsmingi verpetai, nutolę krantai. Nebeliko brastų.

Nepaisant rudens darganų, vis gausėjančios tamsos, dar jaučiame saulės buvimo šilumą. Man dar duotos dienos tarsi užuoganų vagos arimuose.

 

●

 

Šalnota naktis. Žaibaruoja mėnesiena ant nušalnotų it druska apibarstytų žolynų. Priartėjančioje padangėje be garso rieda niekada nebaigsiantys kelionių Grigo Ratai.

Iš girios proskynos atsklidęs pirmykštis pelėdos balsas pakimba ant blizgaus delčios rago.

Jau užmiršta titnago ugnis miega akmens lopšyje. Juodi apakę aukuro akmenys susmego į alkakalnio smėlį.

Spengia žvaigždėtas priešžiemio dangus. Įsiklausau, bene išgirsiu, kaip srovena prošal bekrantė Laiko upė.

 

●

 

Dangus rūškanas, apsunkęs, be skrydžių. Nusluoksniuotas švininių debesų. Nužemėjusi padangė be properšų saulei, žvaigždėms.

Šita rudens diena brėško lėtai ir vangiai. Atrodė, kad neprašvis, galutinai įsigalės tamsos viršenybė. Net ir įdienojus tvyro prietema.

Trūksta, labai trūksta šviesos. Iš saulės, iš Kūrėjo rankų atsklindančios. Atveriančios tolumas ir artumas. Išgujančios ir vidun nusėdusią tamsą.

 

●

 

Tarytum graudulinės žvakės liepsnelė ten toli pro nakties tamsą blėsuoja vienišas žiburys… Kas už to žiburėlio – skausmas, netektis, malda? Ar savęs praradimas?

Nemiegu ir aš. Prisimenu išėjusius savo artimuosius, draugus, kaimynus, kuriems likau skolingas už gerumą, širdies šilumą, net nepasakiau jiems ačiū…

Už lango linguoja mėnesienos nusidabrintas mano sodintas jazminas. Ar dar matysiu jį žydintį vasarą?

Nemiega, vis dar dūksta baigęs visus lapus nudrėksti sūrus nuo jūros atskriejęs vakaris.

Ruduo. Savalaikis ir tikras, kaip viskas gamtoje. Dabar dienos ir naktys lyg tie visų keturių vėjų žarstomi lapai.

 

●

 

Belapės, aržių rudens vėjų nudabintos senolės liepos galutrobėje vis dar pasitiki savo šaknimis. Sulapos, dar sulapos ne vieną pavasarį. Tikiu ir aš šaknų gajumu.

Nuo rudeninių darganų patižo mūsų kelias. Sunkėja kojos, lėtėja žingsniai. Bet reikia eiti, tave ir mane vis dar šaukia bevardės tolumos. Reikia daboti nuo viesulų vienas kitam įduotą žiburį.

Pasisemsiu iš tavo širdies gerumo ir atjautos. Iš tavo akių ramybės ir vilties. Eime!

 

●

 

Žiūriu į plikas, bet gyvas lazdyno šakeles ir matau iš anksto pavasario sutiktuvėms paruoštus pilkai žalsvus žirginėlius, įvilktus į saugančią nuo šalčio vaško plėvelę. Mažuose vos įžiūrimuose slypi raudonos moteriškų žiedų kibirkštėlės. Vos spėjęs numesti lapus lazdynas jau laukia pavasario.

Pabuvojęs prie tikinčio pavasariu lazdyno pasiryžtu sulaukti pavasario ir aš. Dar noriu užrašyti, ką padiktuos sengirė.

„Įsiklausymas į gamtos kalbą yra jos Kūrėjo supratimas“, – sakė Antanas Maceina.

 

●

 

Su saule gyvena sengirės medžiai, augalija. Neradusi vietos po saule, užtamsinta augalija pasmerkta belaikei mirčiai.

Gamtos pasaulyje kitoks, nerodomas laikrodžių ir kalendorių laikas. Čia pavasariai ir vasaros, rudenys ir žiemos, dienos ir naktys sukasi nenumaldomo virsmo karuselėje.

Esam įpratę manyti, kad laikas bėga kaip upės. O gal, pasak Rainerio Marios Rilkės, laikas stovi vietoje, tik mes skubame, bėgam, lekiam…

Man laikas neįmenama mįslė. Nežinau, ar aš esu laike, ar laikas manyje. Vaizduotėje matau laiką stovintį prie Amžinybės vartų ir pašaukiantį ateiti arba išeiti.

 

●

 

Žiemok, senas žalty, kaimyne mano, daržinės šalinėje po kvapiu šienu. Tegu sapnai kvepės šaltmėtėmis ir jonažolėmis. Miegok, žynių užkalbėtas, totemu tapęs.

Bus žiema kaip visad. Suledės ežeruose žvaigždžių atspindžiai. Agnūs vėjai užpustys pėdas ir vėžes. Sniegas nuguls dar nepasakytus, dar neišgirstus žodžius.

Žiemok, žalčiuoni, sulauk žalčialunkių žydėjimo.