Kur geros tvoros, ten geri kaimynai?
Apie sienas ir kaimynus
Du kaimynai – 1914 m. parašyto Roberto Frosto eilėraščio „Sienos taisymas“ herojai – po žiemos pradeda taisyti įšalo, gyvūnų ir medžiotojų, su šunimis gaudančių lapes, išvartytą akmeninę sieną bei medinius aptvarus, skiriančius teritoriją, kurioje ganosi gyvuliai:
Prikalbinau kaimyną, ir abu
Patraukėme šlaitu abipus sienos,
Nusprendę aklinai atsiriboti.
Žingsniavome ir lopėme skyles,
Ir akmenis kilnojome nuo žemės
Nei kepalus ar sviedinius, kuriuos,
Įstačius vieton, pravartu užkeikti:
„Gulėk ramiai, kol mudu pasitrauksim!“
Nuo akmenų sudiržo mūsų pirštai.
Sakytum, žaidėm atviram ore
Abipus tinklo. Ir staiga atėjom
Tenai, kur atsitverti nebereikia:
Jo pusėj pušys, mano – obelaitės.
Juk obelys nelandžios pro spragas,
Nevogs kankorėžių. O jis atšauna:
„Kur geros tvoros, ten geri kaimynai.“
(Vertė Tomas Venclova)
Kur geros tvoros, ten geri kaimynai… Kaip rodo pastarųjų metų patirtis, geros tvoros ir gera jų apsauga (kai kurie Lietuvos politikai prabilo apie karinius Mannerheimo linijos tipo statinius pasienyje, tarsi gyventume XX a. pradžioje, kai artilerijos ugnį dar buvo galima sulaikyti akmeniniais įtvirtinimais) tapo neatsiejama nacionalinio saugumo politikos dalimi. Atrodo, 2021 m. vasarą, migrantams plūstant į Lietuvą, šalis atrado nacionalinę idėją – „didžiosios gynybinės sienos“ nuo kaimyninės Baltarusijos statybą, – kuri bent trumpam suvienijo tiek politikus, tiek visuomenę, kuriai jie atstovauja. Kaip ir prieš trisdešimt metų, kai kurių Rytų Europos kaimyninių valstybių sienos eina tankų vamzdžių linijomis.
Kai 1989 m. lapkritį griuvo didžioji Berlyno siena, fiziniai barjerai tarp kaimynų sparčiai pradėjo nykti visoje Vidurio ir Rytų Europoje. Annus mirabilis. Geležinė uždanga nuo Baltijos iki Triesto, skyrusi kaimynines tautas nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, ėmė aižėti. Tada atrodė, kad iš Europos žemėlapio išnykus Vokietijos Demokratinei Respublikai išnyko ir paskutinė didelė problema.
Spygliuotos vielos užtvara Lenkijos ir Lietuvos pasienyje buvo demontuota, o Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje neprižiūrima ji surūdijo ir išgriuvo. Pokomunistinės ekonominės krizės metais kaimynai keliavo pas kaimynus, visų pirma siekdami apsirūpinti būtinosiomis prekėmis ir padaryti bent menką biznelį. Žlugus sovietinei ekonomikai, dešimtys tūkstančių žmonių neteko pragyvenimo šaltinio, tad autobusai su „turistais“, cigaretėmis ir įvairiausiomis prekėmis, skirtomis parduoti, savaitėmis stovėdavo Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Vakarų turistams atsivėrė buvusi uždara karinė zona – Kaliningrado sritis, į kurią lietuviai ir lenkai galėdavo patekti be vizų. Pasirodė Deutsche Mark apsiginklavę „nostalgijos turistai“ iš Vokietijos, vykstantys pasižvalgyti po buvusios Rytų Prūsijos teritorijas. Nuo 2000 m., pagerėjus ekonominei padėčiai, pagausėjo ir tikrų nekomercinių turistinių išvykų pas kaimynus – į Lenkijos Varmijos Mozūrų vaivadiją, pasižvalgyti po Vokiečių ordino pilis, pasiplaukioti SPA kompleksuose ar pasikultūrinti į Kaliningrado srities lietuviškąsias (Mažosios Lietuvos) vietas, be abejo, ir įsipilti pigesnių degalų ar nusipirkti pigesnių rūkalų. Nors kaimyninių tautų mentaliniai skirtumai liko, ideologiniai ir kultūriniai barjerai tirpo.
Nepaisant visų pakilimų ir nuosmukių, Europos istorija yra tęstinumas. Fizinės ir kultūrinės Europos sienos, kurios gali ir nesutapti, nuolatos kito, todėl nebuvo ir nėra vieningos Europos nei praeityje, nei šiandien.
Siena yra dualistinis reiškinys ir kartu sudėtinga sąvoka. Dualistine prasme ji reiškia erdvinį valstybės teritorijos susiliejimą su gretima (kaimynine) teritorija. Kartu ir sąlytį su gretimu kraštu (frontier). Šiuo požiūriu sienos sąvoka reikštų teritoriją, esančią priešais, kurioje galima aktyviai veikti ir kuriai galima įvairiais būdais daryti įtaką.
Kurgi ėjo tos fizinės ir kultūrinės sienos tarp kaimynų mūsų gyvenamame regione? Kokie kaimynai yra ar buvo rytuose, o kokie vakaruose? Prieš Antrąjį pasaulinį karą Vokietija neabejotinai ekonominiu ir mentaliniu požiūriu priklausė Vakarams, o šiandien Kaliningrado sritis, į vakarus labiau nutolusi negu Lietuva, tebelieka Rytų civilizacinėje erdvėje.
Nuo XVI a. Vakarų Europoje pradėjus vystytis kapitalizmui išryškėjo šios Europos dalies („centro“, anot amerikiečių sociologo ir istoriko Immanuelio Wallersteino) dominavimas prieš „periferijas“ Rytų Europoje, kuriose formavosi „antroji baudžiava“ ir kurių pagrindine ekonomine funkcija tapo grūdų ir įvairių žaliavų eksportas ir reeksportas į Vakarų Europos šalis. 1788 m. amerikietis Johnas Ledyardas grįždamas iš Rusijos nesijautė patekęs į Europą tol, kol pasiekė Prūsijos sieną, kuria, anot jo, eina „didysis barjeras tarp azijietiškų ir europietiškų papročių“.
Vakarų Europos aukštuomenės atstovų nuomone, už Prūsijos sienos prasidėdavo teritorija, kurioje buvo kitokia kultūra, o upelis, tekantis per Virbalį ir XX a. skyręs Lietuvą nuo Vokietijos, tapo vadinamąja riba tarp Rytų ir Vakarų. 1923 m. Ambasadorių konferencijos Ypatingosios komisijos Klaipėdos kraštui išvadose aptinkame vertinimą, kad „Klaipėdos krašto rytų siena, buvusi rusų–vokiečių siena, rodo iš tikrųjų, staiga, be perėjimo niuansų ribą tarp dviejų skirtingų civilizacijų. Vienas amžius mažiausiai skiria vieną nuo kitos. Tai tikroji siena tarp Vakarų ir Rytų, tarp Europos ir Azijos.“ XX a. ketvirtajame dešimtmetyje nacionalistinė vokiečių ideologija propagandiniais tikslais pradėjo eksploatuoti teiginį, kad „rytinė Klaipėdos siena iš tiesų yra siena tarp Azijos ir Europos“. 1931 m. lapkritį Klaipėdoje už naujagimio nužudymą buvo teisiama Katrė Vaitelaitė iš Kretingos apskrities. Advokatas Hansas Borhertas kaip argumentą, neva turėjusį sušvelninti teisiamosios atsakomybę, nurodė, kad „kaltinamoji kilusi iš buv. Rusijos dalies. Vadinasi, iš tokio krašto, kuris, rodos, pagal žemėlapį priklauso prie Europos, bet iš tikrųjų yra Azijos dalis ir ten viešpatauja aziatiški papročiai. Ten tokiems aziatiškiems papročiams esant, žmogaus gyvybė neturi beveik jokios vertės.“
Skamba politiškai nekorektiškai, bet šiandien klausimas, ko verta gyvybė pas kaimynus, kurių brutalius veiksmus stebime Ukrainoje, nėra vien retorinis. Esame sparčiai besikeičiančių santykių (ne tik politinių ar kultūrinių, bet ir kasdienių) su kaimynais peržiūrėjimo liudininkai. Dar ne taip seniai Briuselio koridoriuose vyko diskusijos dėl bevizio režimo tarp Lietuvos ir Rusijos (arba bent jau tarp Lietuvos ir kaimyninės Kaliningrado srities), o vieningos Europos ekonominės erdvės nuo Lisabonos iki Vladivostoko idėja neatrodė tokia jau fantastiška. Europos Sąjunga kūrė ir dosniai finansavo įvairias minkštąsias ir kietąsias bendradarbiavimo per sienas programas, kuriose dalyvaudavo Lietuvos, Lenkijos, Kaliningrado srities ir Baltarusijos pasienio savivaldybės. Abipus sienos buvo kuriami turistiniai takai ir informaciniai centrai, jachtų prieplaukos, pažintinės aikštelės. Bet prasidėjo karas Ukrainoje ir kaimynystės samprata taip radikaliai pasikeitė, kad sunku įsivaizduoti. Terminas „strateginė partnerystė“ įgijo labai aiškią karinę geopolitinę konotaciją, o kaimynystės sąvoka kažkaip natūraliai išnyko iš politinio ir kultūrinio diskurso.
Istorija rodo, kad kaimynystės sąvoka, vartojama santykiams tarp valstybių ir tautų apibūdinti, vargu ar yra tinkamas terminas. Nuolatiniai konfliktai ir karai Europos ir apskritai žmonijos raidai yra būdingesni istoriniai reiškiniai negu taikūs periodai. Tad ir Europos be sienų kaimynystės ir bendradarbiavimo vizijos truko neilgai. Rusijos agresija Ukrainoje sugrąžino mus į hobsišką realybę, kai viešpatauja Machtpolitik – jėgos politika, o kai kuriuos kaimynus prie sienos stebime pro šautuvo taikiklį arba bent jau naktinio matymo optinį prietaisą. Šiandien, kaip prieš daug metų kalbėjo gruzinų filosofas Merabas Mamardašvilis, „Rusijos platybėse sprendžiamą problemą vis dėlto galima pavadinti europine problema, ir ta problema yra tokia: yra civilizacija ir yra barbarybė – kas nugalės?“
Šimtamečiai kontaktai
Dabar net keista suvokti, kad iki Antrojo pasaulinio karo mūsų kaimynai buvo vokiečiai, o rusai buvo toli Rytuose. Daugelio vaizduotėje – kažkur prie Uralo ar Maskvos. Keletą šimtmečių lietuviai, gyvenantys prie Nemuno, palaikė kaimyninius ryšius su vokiečiais. XIX–XX a. pradžioje Prūsijos ir Didžiosios Lietuvos pasienis buvo plačiausia lietuvių ir vokiečių kontaktų zona.
Iki 1940 m. sovietų okupacijos Lietuvos ir Vokietijos sienos ilgis buvo 245 kilometrai, kasdien kursavo traukiniai, jungiantys Lietuvą ir Vokietiją (Klaipėda–Tilžė, Kaunas–Berlynas, per Virbalį ir Eitkūnus). Lietuvos teisininkas Mykolas Römeris tikrintis sveikatos ir gydytis nuolatos vykdavo į Kėnigsbergą. Sėsdavo į traukinį Kaune vakare ir ryte jau būdavo vietoje. Nedidelis devynių vietų lėktuvas skrisdavo maršrutu Klaipėda–Kėnigsbergas.
Vakariniai Berlyno laikraščiai traukiniu pasiekdavo Kauną jau kitą rytą. Pašto kontaktai buvo neįtikėtinai greiti. 1921 m. vokiečių kalbininko Reinholdo Trautmanno iš Kėnigsbergo siųstą laišką lietuvių kalbininkas Kazimieras Būga gavo po dviejų dienų. Įdomu, kada adresatą pasiektų laiškas, šiandien pasiųstas iš Nidos į Zelenogradską ar Kaliningradą arba atvirkščiai?
Nepriklausomoje Lietuvoje, ypač pirmajame dešimtmetyje, vokiečių kalba, kurios paplitimo lauką Lietuvoje sustiprino Pirmasis pasaulinis karas, buvo savotiškas laidininkas, jungęs lietuvių intelektualus su Vakarų Europa. Vokiečių kalba buvo pagrindinė mokslo kalba Lietuvoje. Lietuvos mokslininkai disertacijas rašė vokiškai, baigdavo vokiškus universitetus (dažnai Fribūre Šveicarijoje, kuris po karo gana lengvai dalino diplomus), stažuodavosi Vokietijos aukštosiose mokyklose ir baigdavo ten įvairius kursus. Kai kurie straipsniai Kauno universiteto Teologijos-filosofijos fakulteto žurnale „Athenaeum“ parašyti vokiškai, o vokiečių autoriai mokslinėje literatūroje buvo cituojami daugiausiai. Nors santykius apkartino įtampa dėl Klaipėdos krašto Hitleriui atėjus į valdžią, vokiečių kalba iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos išliko lingua franca ne tik Lietuvoje, bet ir visame Ostsee regione.
Atskirai verta paminėti kaimynystės santykius Mažojoje Lietuvoje (Klaipėdos krašte) tarp vokiečių ir lietuvininkų. Mažojoje Lietuvoje vokiečiai ir lietuviai gyveno vieni šalia kitų kelis šimtmečius ir turėjo sukaupę įvairią kasdienių kaimyninių santykių patirtį. 1923 m. prijungus Klaipėdos kraštą prie Lietuvos, tiesioginis paribys nusikėlė prie Nemuno sienos. Visas Klaipėdos kraštas, apimantis vos 2 657 kv. km, kuriame gyveno maždaug po lygiai lietuviškai ir vokiškai kalbančių gyventojų, buvo savotiška paribio valstybė.
Dažnai vokiečių ir lietuvininkų, gyvenusių Mažojoje Lietuvoje, požiūrį į kaimynus – Didžiosios Lietuvos lietuvius Žemaitijoje, „Rusijos Lietuvoje“ – galima apibūdinti kaip į žemesnės kultūros žmones. Sodybos ir keliai Mažojoje Lietuvoje buvo apsodinti medžiais, kurie sudarydavo ištisas alėjas, laukai išdirbti, plentai šalia dvarų prižiūrimi, valomi ir nuolat taisomi, šalia plentų ėjo civilizacijos produktai – telefono ir telegrafo linijos. Kas keletas kilometrų buvo kolonijinių prekių parduotuvės, Kolonial-Geschäft, pašto įstaigos, raudonų plytų mokyklos. O Žemaitijos pusėje ūkiai buvo neturtingi, pastatai dažnai kiaurais stogais, o laukai – dirvonuojantys. Skirtumai tarp Mažosios Lietuvos ir Žemaitijos ūkių buvo tokie kaip šiandien tarp Lietuvos ir Kaliningrado srities.
Pačioje Mažojoje Lietuvoje kaimyniniai santykiai tarp autochtonų lietuvių ir vokiečių klostėsi natūraliai. Lietuvininkai kalbėjo margu vokiečių ir lietuvių kalbų mišiniu, o vokiečių kalba kaip ir vokiškos kultūrinės vertybės jiems buvo savos. Tiesa, vokiečių požiūris į lietuvininkus kaimo gyventojus, neblogai atspindėtas literatūros kūriniuose, dažnai būdavo geraširdiškai paternalistinis. Iš šio krašto kilęs rašytojas Hermannas Sudermannas savo kūriniuose aprašė Mažosios Lietuvos lietuvius, kaimo žmones, gyvenančius varge ir skurde, su savo paprastais džiaugsmais ir rūpesčiais. Ansas Balčius, apysakos „Kelionė į Tilžę“ (1917) herojus, „jau kone ponas, su vokiečiais jis šneka vokiškai kaip tikras vokietis, grogą jis saldinasi kaip tikras vokietis…“ Ponas lietuvininkui Sudermanno apysakoje asocijuojasi su vokiečiu, t. y. socialiai ir kultūriškai aukštesniu tipažu. Lietuvininkė Indrė labai nori eiti į karių koncertą Tilžės parke, bet „abejoja, ar tokioje pramogoje, kuri, be abejo, skirta vokiečiams, ir lietuviai gali dalyvauti, ypač su savo kaimiškais drabužiais“.
1898 m. pasirodė Alberto Zwecko knyga apie Mažosios Lietuvos etnografiją ir geografiją Litauen. Eine Landes- und Volkskunde, joje Prūsijos lietuviai stereotipiškai buvo apibūdinti kaip tvirto sudėjimo ir tinkami sunkiam darbui, kalbantys suktai ir gudriai, linkę į apgaules, alkoholį ir „kūniškus geidulius“, nors šiaip yra „malonūs ir moka parodyti pagarbą, nepasirodydami, kaip lenkai, besą vergiškai nuolankūs“. Šioje knygoje buvo padaryta apibendrinanti civilizacinė išvada, kad, kitaip nei vokiečiai, Prūsijos lietuviai „gyvena laimingai mėgaudamiesi gamtos grožiu“ ir nejaučia reikalo „laipioti į ūkanotas aukštumas“.
Norėčiau paminėti ir specifinius kasdienius kontaktus tarp kaimynų tarpukario metais abipus Nemuno. 1925 m. pasirašyta Lietuvos ir Vokietijos mažojo pasienio susisiekimo sutartis, kuri nustatė ypatingas lengvatas pasienio gyventojams. Ši sutartis leido Lietuvos pasienio ūkininkams įvežti į Vokietijos pasienį, o Rytprūsių gyventojams – parsigabenti iš Klaipėdos krašto tam tikrą kiekį įvairių žemės ūkio produktų be muitų ir mokesčių (išskyrus rūkytus mėsos gaminius). Prieškario prekybos vaizdai pasienyje verti atskiros citatos – ją pateikė buvęs Lietuvos pasienio policijos tarnautojas Alfonsas Nevardauskas: „Mėsininkai, išsirikiavę paupy stalus ir juos užtiesę baltomis marškomis, apkraudavo visa tai atvežtomis gėrybėmis ir, užkaitę katilą dešroms kaitinti, laukdavo pirkėjų. Nuo mėsininkų neatsiliko kepėjas. [...] Skirvytės I-ojo kaimo gyventojai, užuodę „Litausche Wurst“ – lietuviškos dešros kvapą, viską metę į šalį, skubėjo prie savosios muitinės ir, gavę sieną peržengti kortelėje išvykimo antspaudą, laiveliais skrosdami Skirvytės upę, skubėdavo į Schlaraffenland (pertekliaus žemę). Į turgų vyko ne vien paskiri šeimos nariai, bet ne darbymečiu leisdavosi ištisos šeimos. Jos vyko sočiai prisivalgyti. Pilna burna kimšdami karštas dešras bei kadagių dūmu kvepiančius kumpius, atvykėliai sakydavo: Schmeckt gans gut.“
Taip buvo. Kai 1940 m. birželį Sovietų Sąjunga okupavo Lietuvą, oficialūs kaimyninių šalių – Vokietijos ir Lietuvos – santykiai nutrūko. Buvusi Vokietijos ambasada Kaune pradėjo rūpintis vokiečių tautybės gyventojų iškeldinimo į reichą klausimais. Vokiečių iškeldinimas iš Lietuvos, o lietuvių iškeldinimas iš Suvalkų ir Klaipėdos kraštų tenkino abi puses: sovietai į Lietuvoje likusius vokiečius žiūrėjo kaip į potencialius šnipus, o vokiečių valdžia siekė nusikratyti negermaniško kraujo asmenimis, svetimkilmiais (fremdvölkische Personen), ir rasiškai „išgryninti“ naujai įgytas teritorijas. Po Antrojo pasaulinio karo nebeliko nė metro Lietuvos sienos su Vokietija, vokiečių tautinė grupė beveik visiškai išnyko iš tarybinės Lietuvos demografinio žemėlapio. Vokiečių kolonistai Antrojo pasaulinio karo pabaigoje atsitraukė su vermachto pajėgomis į reicho teritoriją. Klaipėdą 1944 m. pabaigoje–1945 m. pradžioje paliko visi vokiečių tautybės gyventojai ir Klaipėdos mieste apsigyveno tik lietuviai ir rusai. Tiesa, Klaipėdos krašte vokiečių tautybės gyventojų dar buvo likusi negausi grupelė, iki septintojo dešimtmečio po sutarčių tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos ji repatrijavo į Vokietiją. Šimtmečiais šalia gyvenę kaimynai išvyko visam laikui.
Naujieji kaimynai
Pasibaigus karui rytinėje Baltijos pakrantėje įsivyravo sovietinė tvarka. Antrasis pasaulinis karas, turėjęs įtakos politiniam Europos padalijimui, perbraižė geografines Rytų ir Vakarų ribas. Klaipėdos mieste, kuriame iki 1945 m. skambėjo vokiečių kalba ir dominavo vokiečių Kultur, įsikūrė „Rusijos lietuviai“ ir atvykėliai iš Rusijos platybių. Naujieji kaimynai – persikėlėliai nevertino nei šio krašto paveldo, nei kultūros. Pagaliau pokario metais ne kultūra ir rūpėjo. Vokiečių apgyvendintas arealas geografiškai pasislinko nach Westen, o prasidėjęs politinis Rytų ir Vakarų Europos padalijimas mentaline forma lieka iki šiol.
Radikaliausios permainos laukė teritorijų, kurios atiteko rusams. Ko bombomis Kėnigsberge nesunaikino Sąjungininkai, užbaigė persikėlėliai – vietoj išvarytų vokiečių čia atvežti rusų ir baltarusių kolūkiečiai, jų vaikai ir anūkai.
Kaip rašė Rygoje augęs rašytojas Piotras Vailis, Kaliningrado „vietiniame muziejuje – nauja salė, kurioje eksponuojami 1946–1947 m. įsakymai, pasirašyti Stalino ir Čadajevo, Šverniko ir Gorkino: dvylika tūkstančių šeimų, vėliau aštuoni tūkstančiai šeši šimtai, po to dar ir dar. Jie atvykdavo į svetimą žemę, kabindavo savo kilimėlius su gulbėmis virš svetimų žemų lovų, mokėsi siūti svetimomis mašinomis „Singer“, švenčių metu iš aukštų servantų išimdavo nesudaužytą rožinės spalvos fajansą. Tuščiose vietose statė savo betoną. Kai kada tam atlaisvindavo jau užimtą vietą, kaip 1967 m., kai susprogdino Karalių rūmus ir pastatė betoninius Tarybų rūmus. Kažkodėl Kantas, Kėnigsbergo, tapusio Kaliningradu, genius loci, sustiprina niekur per pusę amžiaus neišnykusį karinės tragedijos jausmą, neišnykstantį pokarinės dramos pojūtį. Stebuklingai išvengęs bombų ir sviedinių, stilingas prūsiškas Gerdauen sukrečia nauju pavadinimu – Železnodorožnyj. Kurhaus Svetlogorske (buvusiame Raušene) toks pat svetimkūnis, kaip svetimkūniu Raušene (būsimame Svetlogorske) būtų buvęs курзал. Keista, bet dešimtmečiais neišnyksta istorinis nejaukumo gyvenimo svetimoje, tegul ir teisėtu būdu, atavistinės jėgos teisės būdu užimtoje, žemėje jausmas.“
Materialiniai buvusios Rytų Prūsijos likučiai buvo ir tebėra naikinami, baltiški ir vokiški pavadinimai nutrinti, o nutrintoje vietoje parašyta iš naujo: Zelenogradsk, Svetlogorsk, Sovetsk, Oziorsk, Slavsk, Pravdinsk…
Šiandien Lietuvos kaimynų, gyvenančių Kaliningrado srityje, priklausančioje Rusijos Federacijai, veiksmai tampa sunkiai suvokiami ir suvaldomi. Nepatogi kaimynystė kelia visai Europai globalinį klausimą – kas yra Rusija? Ir kiek ji gali būti pavojinga? Toks kaimynas vieną dieną išgerti siūlo, o kitą už kirvio griebiasi. Bet galbūt kada nors viskas pasikeis? Galbūt ateis laikai, kai abipus sienos bus ardomos tvoros, tiesiami nauji keliukai ir statomos prieplaukos laukiant atvykstančių kaimynų?
Pranešimą užbaigsiu pradžioje cituoto amerikiečių poeto Roberto Frosto eilėraščio pabaiga:
Ir čia pavasaris mane sugundė
Įkalti jam į galvą naują mintį:
„Kodėl? Juk tvoros reikalingos ten,
Kur ganos karvės. Šičia – nesigano.
Gal verta išsiaiškint iš pradžios,
Ką aptveri, nuo ko atsiriboji
Ir kam nenorom padarysi skriaudą.
Kažkas nemėgsta mūsų aptvarų
Ir griauna juos.“ Vos nepridūriau: „Elfai“, –
Nors tai ne elfai. Vis dėlto maniau,
Kad jis supras. Bet, akmenis sugniaužęs
Didžiulėm rankom, jis apsiginklavo
Tarsi laukinis akmeniniais kirviais
Ir žengė prietemon, o man atrodė,
Jog prietema – ne vien pušų ūksmė.
Tėvų prisakymo jis neužmirš –
Ne veltui taip ryžtingai pakartojo:
„Kur geros tvoros, ten geri kaimynai.“
Pranešimas skaitytas XXVI tarptautiniame Thomo Manno festivalyje „Kultūros kraštovaizdžiai: kaimynystė“, liepos 9–16 d. vykusiame Nidoje, Thomo Manno kultūros centre
