Po rinkimų Amerikoje – į vidinę emigraciją?
2024 m. lapkričio 8 d. „The New York Times“ pirmojo puslapio kopija
Politologų ir politikos analitikų gausiai išanalizuoti rinkimai Amerikoje jau praeitis, kaip praeityje liko ir Amerikos demokratų svajonės apie demokratinių vertybių, konstitucinių teisių ir pilietinių laisvių viršenybę. Amerikos rinkėjai, anot viceprezidentės Kamalos Harris, pasirinko „chaosą ir susiskaldymą“.
Rinkimų savaitę praleidau Vokietijoje. Tamsiais vakarais viešbutyje per televiziją stebėdavau informacines laidas ir nebuvo svarbesnės temos negu Amerikos prezidento rinkimų rezultatai bei neabejotinos Donaldo Trumpo pergalės analizė. Net tuo pat metu įvykusi politinė krizė Vokietijoje, šiaip taip sulipdytos valdančiosios socialdemokratų koalicijos žlugimas ir investuotojų nerimas dėl Vokietijos ekonomikos ateities žinių laidose nuėjo į antrą planą. Nuolatos buvo kalbama ir apie tai, ką vėliau girdėjau jau Lietuvoje, – kad Trumpo rinkimų kampanijos retorika buvo „antisisteminė“ ir kurstė amerikiečių baimes dėl imigracijos bei augančių pragyvenimo kaštų, kad paprastiems rinkėjams rūpėjo ne „demokratinės vertybės“ ir klimato kaita, o infliacija, benzino kainos ir nuomos augimas, kad Trumpo kandidatūrą parėmė ne tik sunkiai dirbanti baltoji klasė, bet ir ispanakalbiai (latinos) bei juodaodžiai rinkėjai. Buvo galima teigti, kad prieš aštuonerius metus Trumpą parėmė gana siaura baltųjų rinkėjų grupė, o dabar Trumpas laimėjo tarp beveik visų Amerikos demografinių grupių ir gerokai išplėtė savo rinkėjų bazę, palyginus su rinkimais, vykusiais prieš ketverius metus.
Po rinkimų demokratų stovyklos laikraštyje „The New York Times“ pasirodė straipsnių, kuriuose demokratų reakcijos į pralaimėjimą svyravo tarp gilaus nusivylimo ir sielvarto. „Dabar laikas gedėti, – rašo Michelle Goldberg, – manau, kad keli ateinantys mėnesiai bus gedulo, o ne pasipriešinimo laikotarpis. Mano instinktas, kuris prieštarauja mano darbiniams įsipareigojimams, yra pasitraukti į savo šeimą, ieškoti paguodos bendraujant su draugais, teatre ir romanuose, užblokuoti tą žeminančią tiesą, kuo mano šalis nusprendė tapti. Trečiadienio rytą sugrįžau prie 2019 metais „The New York Review of Books“ publikuotos esė apie rusišką terminą vnutrenniaja emigracija, arba vidinė emigracija, tai yra apie sąmoningą savo susvetimėjimo priėmimą. „Daugeliui rusų rašytojų ir menininkų šimtmečiais idėja „užsisklęsti savyje“ ir gyventi pamiršus apie kasdienės politikos problemas buvo gyvybiškai svarbus įgūdis ir net meno forma“, – rašė Viv Groskop. Įtariu, kad daugelis mūsų bent laikinai bandys išsiugdyti šį įgūdį, kad visiškai neišprotėtų“ (Michelle Goldberg, „We can fight later. Now is the time to mourn“, NYT, 2024-11-08).
„Principingi žmonės turi tarnauti Trumpo administracijoje“, – kitaip negu kiti Amerikos konservatoriai, kurie siūlo nedalyvauti renkant Trumpo komandą, patarinėja konservatorius, buvęs aukštas JAV valstybės saugumo departamento pareigūnas Milesas Tayloras. Jo nuomone, šalia Trumpo reikia žmonių, kurie supranta vykdomosios valdžios funkcionavimo principus ir turi tvirtą moralinį stuburą, ypač nacionalinio saugumo srityje: „Respublikonai turėtų ateiti į jo administraciją ir daryti tai, ką visada sakėme, kad darysime, – riboti valdžią ir užkirsti kelią piktnaudžiavimui valdžia.“ Atrodo šis patarimas nesuveiks – Trumpas į Pentagono vadovus paskyrė „Fox News“ žinių vedėją Pete’ą Hegsethą, o nacionalinės žvalgybos direktore – sąmokslo teorijų mėgėją Tulsi Gabbard.
Įtakingas politikos apžvalgininkas Nicholas Kristofas teigia, kad Amerika išsirinko nusikaltėlį, kurį net buvę aukšto rango jo patarėjai pavadino fašistu ir „pavojingiausiu asmeniu šaliai“, ir sako, kad tai bus išbandymas Jungtinėms Valstijoms ir jų piliečiams, bei siūlo manifestą, kaip demokratinių pažiūrų amerikiečiai turėtų elgtis po Trumpo ir respublikonų pergalės. Tarp siūlymų yra punktai priimti Trumpo pergalę, o ne bandyti jai priešintis: „Demokratinėje sistemoje valdo dauguma ir tai nėra mūsų dauguma, tačiau mūsų pirmasis įsipareigojimas yra gerbti rinkėjų pasirinkimą.“
Reikia remti institucijas, kurios yra demokratijos nugarkaulis, – tokias kaip teisinė sistema, laisvoji spauda ir valstybės tarnyba, palaikyti organizacijas, kovojančias už žmogaus teises, palaikyti ir prenumeruoti žiniasklaidos portalus ir spaudos leidinius, kurie kovoja prieš autoritarines tendencijas, ir nors žurnalistai daro gausybę klaidų, laisvoji spauda yra ta priemonė, kuri gali kritiškai vertinti valdžią. Reikia stengtis suprasti, kodėl tiek daug amerikiečių nesutinka su demokratų pozicija (daug demokratų įsitikinę, kad Trumpas yra arba fanatikas, arba idiotas, bet reikėtų vengti tokių išankstinių stereotipų – sunku gauti paramą iš žmonių, kuriuos jūs vadinate idiotais ir rasistais; daug darbo klasei priklausančių amerikiečių buvo palikti už gerovės valstybės ribų).
Reikia padėti ukrainiečiams. Vienas iš šių rinkimų laimėtojų yra Vladimiras Putinas ir viena iš pralaimėjusių pusių yra Ukraina. Ši žiema bus brutali Ukrainai ne tik dėl šalčio ir į karą atvykusių Šiaurės Korėjos karių, bet ir todėl, kad Amerika gali greitai nutraukti paramą Ukrainai. O piliečių parama Ukrainos organizacijoms turi tęstis.
Reikia remti pasaulines humanitarines organizacijas. Trumpas greičiausiai sumažins paramą Jungtinių Tautų gyventojų fondui ir kitoms humanitarinės paramos (maisto, švietimo, medicinos) organizacijoms, kaip jis padarė per savo pirmąją kadenciją. Trumpo administracija gali nutraukti paramą JT agentūrai, kuri rūpinasi palestiniečių švietimu ir parama maistu, taip pat mažiau kalbės apie Izraelio piktnaudžiavimus Gazos Ruože ir Vakarų Krante. Viena iš priemonių kovoti su izoliacionizmu ir nejautra yra remti globalias humanitarines organizacijas.
„Būsiu nepakantus, kai žeminamos lytys, – rašo Kristofas. – Per šią kampaniją Trumpas pasitelkė vulgarumą ir mizoginiją, o vienas iš tokio veiksmo rezultatų buvo didėjanti atskirtis tarp lyčių. Įtariu, kad galime sulaukti daugiau tokių šlykštybių, nukreiptų prieš feministes, ir bus svarbu, kad vyrai išlaikytų padorias normas ir pasipriešintų šiai degradacijos bangai. [...] Savo tvirtas pažiūras sieju su nuolankumu. Iššūkis yra nesvyruojant skelbti savo vertybes, net jei suprantame, kad galime klysti ir galiausiai gali būti įrodyta, jog mes klystame. Pripažindami šį prieštaravimą, pažabosime polinkį į aroganciją ir neabejojimą savo teisumu, kuris bet kuriuo atveju visiškai nepadeda puoselėti šių vertybių.“
Ir pagaliau Kristofo manifeste yra siūlomi ir vidinės emigracijos elementai. „Rūpinsiuosi savo psichine sveikata. Per ateinančius ketverius metus dar bus daug kartų, kai būsime suirzę, nerimastingi ir susirūpinę, ir tikriausiai ne be pagrindo, todėl turime rasti būdą, kaip atsipalaiduoti ir nusiraminti. Man tai yra kelionės su kuprine, vyno ir sidro darymas. Dirbdamas savo kasdienį darbą, aš auklėju visą pasaulį, o jis nekreipia dėmesio, todėl man palengvėja, kai galiu auginti vynuoges ir obuolius ir priversti juos klausyti manęs. Ir nepamirškite, kad kartais geriausias terapeutas turi keturias kojas. Prieš kelerius metus daug šeimų įsigijo pandeminį šunį, o kai kuriems gal ir atėjo laikas įsigyti Trumpo šunį“ (Nicholas Kristof, „A manifesto for dejected Democrats“, NYT, 2024-11-08).
Galbūt kai kurie nusivylusių JAV demokratų patarimai tiktų ir Lietuvos žmonėms, nepriimantiems naujos Seimo daugumos, kurios narių pasisakymai (ir ne vien Žemaitaičio) yra panašūs į būsimo Amerikos prezidento retoriką?
