Kas buvo René Girard’as?
2023 metais Vašingtone vykusios konferencijos „Novitate“, skirtos literatūros tyrinėtojo ir filosofo René Girard’o šimtmečiui paminėti, organizatoriai skelbė, kad jų tikslas yra suburti diskusijai žmones, metaforiškai įkvėptus trijų miestų tradicijų – Atėnų (protas), Jeruzalės (tikėjimo tradicija) ir Silicio slėnio (verslo inovacijos). Manau, kad literatūros profesoriaus, Prancūzų akademijos nario René Girard’o, kurį prancūzų filosofas Michelis Serres’as pavadino „humanitarinių mokslų Darwinu“, darbai yra menkai žinomi Lietuvos skaitytojams. Girard’as dėstė įvairiuose Amerikos universitetuose ir išleido virš dvidešimties knygų įvairiomis literatūros, teologijos ir socialinių mokslų temomis, o jo idėjos yra ne tik gausiai cituojamos humanitarinių ir socialinių mokslų atstovų, bet ir naudojamos inovatyvių verslininkų iš Silicio slėnio bei daro įtaką šiuolaikinių Amerikos politikų mąstymo ir veiklos krypčiai.
Girard’as yra labiausiai žinomas kaip mimetinio troškimo (mimetic desire) teorijos autorius. Prieš šešis dešimtmečius rengdamasis paskaitai Hopkinso universitete apie Marcelio Prousto kūrinį „Prarasto laiko beieškant“ jis įžvelgė, kad pasakotojo aistra kilo paveikta ne moters, kurią jis mylėjo, bet jo meilės varžovų. Idėja buvo išplėtota literatūrologinėje studijoje apie tai, kaip Don Kichotas, ponia Bovari, Stendhalio, Prousto ir Dostojevskio personažai geidžia dalykų, nes kiti jų nori. Iš šios idėjos gimė mimetinio troškimo teorija, pasak jos, žmonės netrokšta dalykų dėl jų pačių, bet siekia imituoti kitus ir su jais konkuruoti. Imituodami vieni kitus jie rungtyniauja vieni su kitais ir galų gale sukelia smurtinius konfliktus. Šios minties įkvėptas bei remdamasis Freudo ir Nietzschės idėjomis, Girard’as sukūrė naują paradigminę antropologinę viziją ir performulavo atpirkimo ožio koncepciją – įtakingi dešinieji politikai Trumpo administracijoje šią ėmė naudoti kritikuodami kairiuosius dėl vadinamosios atšaukimo kultūros (Orlando Reade, „The defication of René Girard“, Financial Times Weekend, 2025-05-10). Girard’o knygoje Des choses cachées depuis la fondation du monde, pirmą kartą išleistoje prancūzų kalba 1978 metais, buvo tiriamas troškimas, atpirkimo ožio mechanizmo veikimas, smurto prigimtis ir jų pasekmės visuomenėms. Šioje knygoje jis išdėstė teoriją apie mimetinį troškimą ir jos taikymą įvairiose srityse, įskaitant psichoanalizę ir religiją.
Mimetinis troškimas yra pagrįstas graikų filosofijos terminu mimesis, kuris reiškia žmogui būdingą gebėjimą imituoti. Tačiau žodis mimesis skiriasi nuo žodžio imitacija, kuris kasdieniame vartojime turi daugiau teigiamų konotacijų, nes apima tiek teigiamus, tiek neigiamus imitacinio elgesio elementus. Mimetinė teorija teigia, kad, be pagrindinių poreikių, tokių kaip alkis ar troškulys, didžioji dalis žmogaus elgesio yra mimetinio arba imitacinio pobūdžio. Girard’as teigia, kad „žmogaus elgesyje nėra nieko arba beveik nieko, ko nebūtų galima išmokti, o viskas, ko išmokstama, yra pagrįsta imitacija. Jei žmonės staiga nustotų imituoti, visos kultūros formos išnyktų. Neurologai dažnai mums primena, kad žmogaus smegenys yra milžiniška imitavimo mašina.“ Jis teigia, kad troškimą nuo poreikio skiria tai, kad jis yra mimetinis, kitaip tariant, kad jį formuoja kitas asmuo. Mimetinis troškimas veda į beprasmę konkurenciją, konfrontaciją ir smurtą. Daugeliu atvejų mūsų troškimo objektą nulemiame ne mes patys, o kitas asmuo, kurį Girard’as vadina mimetiniu modeliu.
Senuosiuose judėjų ir krikščionių tekstuose Girard’as įžvelgė apreiškimą, kuris turi galimybę smurtines tendencijas pakeisti taikiomis. Girard’o nuomone, krikščionybėje egzistuoja gilus supratimas, kad mimetinis troškimas žmonių visuomenėse ir ypač vartotojiškose visuomenėse skatina konfliktus.
Įdomu, kiek Lietuvos politikų buvo ar yra paveikti idėjų, kurias jie įgijo skaitydami klasikinius kūrinius, klausydami iškilių profesorių paskaitų universitetuose ar konferencijose, ir remdamiesi jų įžvalgomis formavo politinę liniją? Brodskis sakė, kad valdančiuosius reikėtų rinkti ne pagal programas, bet pagal tai, kokias knygas jie skaito.
Amerikos viceprezidentas J. D. Vance’as sakė, kad jo gyvenimą ir mąstymą pakeitė Peterio Thielio paskaita Yale’io universitete 2011 metais, joje šis kritikavo prestižines firmas, kuriose įsidarbina teisės studentai ir kuriose jie domisi beverte žodžių ekvilibristika ir beprasmiška konkurencija, o ne pasaulį keičiančiomis inovacijomis. Milijardierius Thielis, Trumpo rinkimų kampanijos rėmėjas ir įtakingas Silicio slėnio guru, vienas iš „PayPal“ įkūrėjų, korporacijų „Palantir Technologies“ ir „Imitatio Foundation“ savininkas, susižavėjęs Girard’o idėjomis finansavo jų sklaidą. „Kuomet apie 2100 metus bus parašyta XX amžiaus istorija, – pareiškė Thielis, – Girard’as bus paminėtas joje kaip vienas didžiausių intelektualų.“
Kai kurios René Girard’o įžvalgos apie ateitį neprarado aktualumo. Geopolitinį konfliktą tarp Kinijos ir JAV prieš porą dešimtmečių jis pateikė kaip mimetinį troškimą: „Dabar visi žino, kad, pavyzdžiui, gresiantis konfliktas tarp Kinijos ir JAV neturi nieko bendra su civilizacijų susidūrimu, kad ir ką kai kurie mums bando įteigti. Mes visada bandome ieškoti skirtumų ten, kur jų nėra. Iš tiesų ginčas vyksta tarp dviejų kapitalizmo formų, kurios tampa vis panašesnės.“ 2009 metais išleistoje knygoje „Kovoti iki galo“ (Battling to the End: Conversations with Benoît Chantre) jis analizavo vokiečių karo stratego Carlo von Clausewitzo teoriją apie karo prigimtį. Girard’o nuomone, šis strategas savo traktate pateikia skaitytojui labiausiai nerimą keliančią įžvalgą – šiuolaikinis karas sukelia beprotišką keršto eskalavimą, kurio politinės institucijos nebegali suvaldyti. Girard’as teigia, kad Clausewitzas, pats matęs Napoleono karus, intuityviai suprato, jog nevaržoma „abipusė reakcija“ galiausiai gali privesti prie visiško abipusio priešų susinaikinimo. Keršto eskalavimo pavyzdžius šiuolaikiniame pasaulyje girdime įsijungę kasdienines žinias.
