Kai sukeroja brūzgynai, lieka viltis: elito gelbėjimas

1944 metų vasarą Raudonajai armijai stumiant vokiečius iš Lietuvos dešimtys tūkstančių lietuvių su vermachtu traukėsi į Vakarus. Pasitaikė tarp jų ir nacių kolaborantų, ir vokiečių okupacinės valdžios administracijos tarnautojų, bet didžioji dauguma priverstinių lietuvių emigrantų tokie nebuvo. Kai kurie jų buvo įsitraukę į antisovietinę ir antinacinę veiklą. Bet visi gerai žinojo, kas jų laukia, kai sugrįš rusai. Kultūrinio egzodo iš Lietuvos palikimas tebejaučiamas iki šiol. Trumpi biografiniai sakiniai apie lietuvių inteligentus enciklopedijose: „Pasitraukė į Vakarus.“ Kita vertus, sovietų valdomoje Lietuvoje naujųjų okupantų diegiama standartizuota totalitarinė pažiūra į asmeninę ir išraiškos laisvę, kūrybinių galių ribojimas, pokarinių represijų baimė ir cenzūra neleido pasireikšti didelėms ir originalioms asmenybėms. Neatsirado okupuotoje žemėje pasaulinio lygio lietuvių kūrėjų, mokslininkų ir mąstytojų, tokių kaip Algirdas Julius Greimas, Vytautas Kavolis, Marija Gimbutienė, Algis Mickūnas ar Jonas Mekas. Emigracijoje buvo išlaikoma laisvos Lietuvos kūrybinė tradicija, ir ji sugrįžo atkūrus nepriklausomybę.

1944 metų vasarą vykęs didysis literatūrinis pasitraukimas iš Lietuvos panašus į tą, kuris prasidėjo Vokietijoje 1933 metais į valdžią atėjus Adolfui Hitleriui. Tada tūkstančiai vokiečių intelektualų, tarp kurių buvo nemažai žydų tautybės asmenų, paliko Vokietiją, o vėliau ir nacių užimtą Austriją ir išvyko į saugesnes Europos šalis (Prancūziją, Šveicariją ar Angliją) ir Jungtines Amerikos Valstijas, kurių viza būdavo ypač vertinama. Tačiau tolesni įvykiai parodė, kad bėgti tekdavo ir iš juos priglaudusios šalies. Rašytojai, muzikai ir filosofai, tarp kurių buvo Heinrichas Mannas, Franzas Werfelis, Hannah Arendt, Lionas Feuchtwangeris, atrado prieglobstį Prancūzijoje, tačiau 1940 metų birželį vermachtas įžengė ir į Prancūziją. Užtemdytoje Nicoje Heinrichas Mannas klausėsi naujienų per Londono radiją, rašytoja Anna Seghers su vaikais pėsčiomis pabėgo iš Paryžiaus. Kaip kariaujančios šalies pilietis Lionas Feuchtwangeris buvo įkalintas internuotųjų stovykloje Prancūzijos pietuose, iš jos persirengęs moterimi pabėgo į Marselį.

Gestapas pradėjo ieškoti „išdavikų“, kurie kartu su tūkstančiais prancūzų pabėgėlių iš šiaurės traukė į pietus ieškodami galimybių išvykti iš šalies per Ispaniją ar Portugaliją. O galimybių ištrūkti buvo nedaug. Kas suskaičiuos, kiek žmonių nusižudė pigiuose viešbučiuose neištvėrę įtampos? „Portugalijos pajūris tapo paskutiniu prieglobsčiu pabėgėliams, kuriems teisingumas, laisvė ir pakantumas reiškė daugiau, negu tėvynė ir sotus gyvenimas. Vargas tam, kuris iš čia negalėjo išplaukti į Pažadėtąją Žemę – Ameriką. Jis buvo pasmerktas mirtinai nukraujuoti atsisakymų išduoti atvykimo bei išvykimo vizas, beviltiškų pastangų gauti leidimą apsigyventi ir dirbti brūzgynuose, internuotųjų asmenų stovyklų, biurokratizmo, vienišumo, atšiaurumo ir siaubingai visuotinio abejingumo individo likimui brūzgynuose, visada sukerojančiuose dėl karo, baimės ir skurdo. Žmogus šiuo laikotarpiu tapo niekuo, galiojantis pasas – viskuo“, – romane „Naktis Lisabonoje“ rašo Erichas Maria Remarque’as (iš vokiečių kalbos vertė Osvaldas Aleksa, Vilnius: Vaga, 1979, p. 5–6). Po kapituliacijos Prancūzijos pietuose valdantis Viši režimas bendradarbiavo su vokiečiais, tad pabėgėliai, kurie domino gestapą, negalėjo būti tikri, kad nebus išduoti naciams.

Vokiečių rašytojas Uwė Wittstockas aprašo tuos dramatiškus metus vokiečių literatūros istorijoje ir Niujorke įkurtos turtingų rėmėjų organizacijos Skubios pagalbos komiteto (Emergency Rescue Committee), vadovaujamo Harvardo universitetą baigusio žurnalisto Variano Mackey Fry’aus, veiklą siekiant išgelbėti intelektualus, tarp kurių buvo nemažai žydų tautybės žmonių (Uwe Wittstock, Marseille 1940. Die große Flucht der Literatur, C. H. Beck Verlag, 2024). Atvykęs į Marselį su slapta įvežtais doleriais ir planuojamų išgabenti asmenų sąrašais (Amerika tuo metu buvo neutrali šalis) Fry’us organizavo plačią gelbėjimo veiklą. Už Amerikoje surinktus pinigus (o jų šiam tikslui davė turtinga, dabar pasakytume, influencerė Mary Jayne Gold ir meno kolekcionierė Peggy Guggenheim) buvo perkami laivų bilietai ir sumokama už padirbtus dokumentus, mokama kontrabandininkams ir korsikiečių mafijai Le Milieu, kad šie slaptais takeliais per Pirėnus išgabentų žmones į Ispaniją. Buvo papirkinėjami prancūzų policininkai, kad nekreiptų dėmesio į prasižengimus. Bet ne visiems pavykdavo. Wittstockas aprašo, kaip žydų kilmės vokiečių filosofas Walteris Benjaminas, savo paskutinę esė palikęs saugoti Arendt, buvo sulaikytas pareigūnų Pirėnuose už tai, kad bandydamas pereiti Ispanijos sieną neturėjo Prancūzijos išvykimo vizos. Norint patekti į Lisaboną, iš kurios į Ameriką plaukė laivai, reikėdavo gauti tranzitinę Ispanijos vizą, ši buvo išduodama tik turinčiam Portugalijos vizą, o pastaroji priklausė nuo dar vienos šalies vizos. Be to, buvo dar vienas biurokratinis reikalavimas – reikėjo gauti vizą išvykti iš Prancūzijos. Walteris Benjaminas nusižudė nenorėdamas patekti į nacių koncentracijos stovyklą.

Intelektualų gelbėjimo operaciją palaikė Amerikos prezidento žmona Eleanor Roosevelt, o pats prezidentas Franklinas D. Rooseveltas buvo nuosaikesnis ir labiau rūpinosi gerais santykiais su Viši režimu. Amerikiečių elitas Niujorke ir Vašingtone tuo metu taip pat nebuvo palankus žydams, o ir kai kuriuos Skubios pagalbos komiteto narius labiau domino tokių elitinių meno figūrų kaip Henri Matisse’as arba André Gide’as gelbėjimas. Nors Marselis buvo kontroliuojamas prancūzų, gestapas čia veikė laisvai ir prie Amerikos ambasados tykojo ieškomų emigrantų, kurie žūtbūt stengėsi gauti šios šalies vizą. Vizos neišduodavo, jeigu prašantysis negalėdavo įrodyti, kad jis yra Amerikoje žinomas menininkas, mokslininkas, intelektualas. Emigrantai, nepatekę į šias kategorijas, klausė, ar toks skirstymas į vertingus ir paprastus žmones nėra panašus į teoriją apie antžmogius ir nevisaverčius. Tiesa, amerikiečiai išduodavo vizą kiekvienam, už kurį Amerikos pilietis galėdavo laiduoti, kad jis netaps našta valstybei. Bet tokie keliai buvo labai sudėtingi.

Išnagrinėjęs gausybę archyvinių dokumentų Uwė Wittstockas jautriai ir intriguojančiai pasakoja, kaip Variano Mackey Fry’aus ir Skubios pagalbos komiteto dėka iš pavojaus pavyko ištrūkti Hannah’ai Arendt, Maxui Ernstui, Marcui Chagallui, André Bretonui, Claude’ui Lévi-Straussui ir dar apie 2 000 kitų mažiau žinomų kultūros ir kitų sričių veikėjų.

Ši gelbėjimo veikla panaši į Kaune veikusio japonų diplomato Chiunės Sugiharos, kurio išduotos tranzitinės vizos kartu su Amerikos žydų organizacijų pastangomis išgelbėjo tūkstančius Lietuvos ir Lenkijos žydų nuo artėjančios katastrofos. Sugihara yra vienintelis japonas, Jad Vašemo, Tautos atminimo instituto, pripažintas Pasaulio tautų teisuoliu. Varianas Mackey Fry’us yra vienas iš penkių amerikiečių, įrašytų į šį sąrašą.