Centrinės žvalgybos agentūros knygų klubas
Trumpo administracija toliau nutraukia kultūrines programas ir radikaliai mažina finansavimą Laisvosios Azijos radijui, Laisvosios Europos radijui / Laisvės radijui, „Amerikos balsui“, stotims, kurios Šaltojo karo metais pradėjo transliuoti necenzūruotas žinias Sovietų Sąjungos tautoms. Kai kurie politikos analitikai finansavimo šioms žiniasklaidos priemonėms nutraukimą įvardino kaip „didžiulę dovaną Amerikos priešams“.
Jerzy Giedroycas, kilęs iš žemaitiškos Giedraičių giminės, yra žinomas lenkų intelektualas, daug nusipelnęs gerinant lietuvių ir lenkų santykius, plėtojant Lietuvos ir Lenkijos dialogą, skleidžiant bendrą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos ir Vidurio Rytų Europos politinės ir kultūrinės vienybės koncepciją, kuri dominavo žlugus komunizmui. Komunistiniais laikais jo Paryžiuje leidžiamo žurnalo „Kultura“ numeriai buvo laukiami ne tik lenkų intelektualų, bet ir lietuvių disidentų, susibūrusių apie istoriką ir bibliografą Juozą Tumelį.
Tačiau mažai kas žino, kad Jerzy Giedroyco, kuris turėjo kodinį vardą QRBERETTA, žurnalo leidyba buvo finansuojama Jungtinių Amerikos Valstijų centrinės žvalgybos agentūros lėšomis. XX amžiaus penktojo dešimtmečio pabaigoje Giedroycas, kuris po karo atvyko į Paryžių, kad išsaugotų lenkų literatūros nepriklausomybę nuo komunistinės cenzūros spaudimo, pritrūko pinigų kultūrinių leidinių leidybai. Prancūzijoje kultūros leidinių finansavimas buvo menkas. Lenkų emigrantai, pabėgę nuo sovietinio teroro, neturėjo pinigų tokiai veiklai remti, o Prancūzijos intelektualai ir pasibaigus Antrajam pasauliniam karui Sovietų Sąjungą laikė išgelbėtoja nuo nacizmo ir nematė (arba stengėsi nematyti) totalitarinio šios valstybės turinio (Magdalena Miecznicka, „License to print“, Financial Times Weekend, 2025-03-21).
Tad Giedroycas išvyko ieškoti finansavimo į Ameriką tarp lenkų emigrantų, su juo užmezgė ryšį Centrinės žvalgybos agentūros atstovai ir pasiūlė dešimčia tūkstančių dolerių per metus paremti jo leidžiamą žurnalą. Pirmasis „Kulturos“ numeris išėjo 1947 metais. Šis žurnalas tapo lenkų kultūrinės emigracijos užsienyje centru (politinis centras liko Londone) ir skaitomiausiu leidiniu tarp intelektualų komunistinėje Lenkijoje. Amerikos agentūros, siekdamos įveikti komunistinę cenzūrą, pradėjo plačią įvairių knygų lenkų kalba leidybos rėmimo programą Prancūzijoje ir kitose šalyse. Pagal šią Centrinės žvalgybos agentūros Laisvosios Europos leidybos knygų centro programą, kuriai vadovavo britų aristokratas George’as Mindenas, buvo organizuojamas knygų, kurios vėliau buvo specialiai vežamos į komunistinę Lenkiją, leidybos ir gabenimo finansavimas.
Knygos buvo vežamos įvairiais kontrabandiniais kanalais. Jas gabendavo diplomatai, kurių bagažas negalėjo būti tikrinamas, neturintys tokio imuniteto knygas vežė paslėptas automobiliuose, suvyniotas į paketus traukinių tualetų patalpų ertmėse, kaip dabar kontrabandiniu būdu yra gabenamos cigaretės. Lenkijoje knygų platintojai naudojosi konspiraciniais butais ir stengėsi nenakvoti vienoje vietoje ilgiau nei dvi naktis, keisdavo rūbus, išvaizdą, dėvėdavo perukus, o komunikacijai naudojo kodų sistemą, kurią perėmė iš Holivudo filmų apie šnipus (Charlie English, The CIA Book Club: The Best Kept Secret of the Cold War, 2025). Šaltojo karo metais Lenkijoje susiformavo ištisas draudžiamų knygų sklaidos tinklas – „skrajojančios bibliotekos“, kai knygą patikimas asmuo gaudavo perskaityti vienai nakčiai, kad toliau ji būtų perduota kitam skaitytojui (panašiai būdavo ir Sovietų Sąjungoje), tūkstančiai laukiančių skaitytojų ir beveik kaip Lietuvoje XIX amžiaus antroje pusėje šalyje išplėtota „knygnešių“ veikla.
Centrinės žvalgybos agentūros Knygų klubas ne tik rėmė lenkų autorių knygų leidybą, bet ir finansavo plačią vertimo programą. George’o Orwello „1984-ieji“ ir „Gyvulių ūkis“, Aleksandro Solženicyno „Gulago archipelagas“, Aldouso Huxley „Puikus naujas pasaulis“, Boriso Pasternako „Daktaras Živaga“ tapo bestseleriais, jeigu tinka vartoti šį žodį, nes oficialiai šios knygos nebuvo pardavinėjamos Lenkijos Liaudies Respublikoje. Nieko keisto, kad buvo gabenamos lenkų emigrantų knygos, kurioms nebuvo vietos komunistinėje Lenkijoje, verčiami Nadeždos Mandelštam, Josifo Brodskio, Johno Le Carré, Hannah’os Arendt ir Kurto Vonneguto kūriniai, tačiau į komunistinės Lenkijos cenzūruojamų leidinių sąrašą buvo patekę ir Agathos Christie detektyvai bei Margaret Mitchell „Vėjo nublokšti“. Joms taip pat atsirado vietos pogrindžio sklaidoje.
„Solidarumo“ laikais Lenkijoje Centrinė žvalgybos agentūra padėdavo antikomunistinio pogrindžio dalyviams leisti laikraščius ir knygas bei užmokėdavo už spausdinimo įrenginius ir kopijavimo aparatus, kurie iš Vakarų Vokietijos būdavo gabenami nuolatos keičiamais automobiliniais refrižeratoriais. Rašalas ir milteliai šiems įrenginiams buvo gabenami maisto skardinėse.
Amerikiečių žvalgybos Knygų klubas apėmė ir kitas programas, skirtas Sovietų Sąjungai, tačiau Lenkijai skirta programa buvo didžiausia ir sėkmingiausia. Puikų literatūrinį skonį turėjusio Jerzy Giedroyco dėka lenkų skaitytojai buvo supažindinti su jiems neprieinamų išeivijos autorių kūriniais. Taip skaitytojus pasiekė Witoldo Gombrowicziaus, kuris tuo metu gyveno Argentinoje, „Dienoraštis“ ir Czesławo Miłoszo, galbūt ir „Kulturos“ dėka 1980 metais tapusio Nobelio literatūros premijos laureatu, kūryba.
Atšilus santykiams tarp JAV ir Sovietų Sąjungos Amerikos valdžia planavo nutraukti šios programos finansavimą, tačiau du lenkiškų šaknų turintys įtakingi veikėjai – prezidento Jimmy Carterio nacionalinio saugumo patarėjas Zbigniewas Brzezińskis ir CŽA Sovietų Sąjungos ekspertas istorikas Richardas Edgaras Pipesas – įtikino ją tęsti. Kas dabar pasakys, kokią įtaką turėjo laisvoji spauda politikams formuojant Vidurio Rytų Europos ar Jogailaičių Europos koncepciją ir suvokimą, kad Lenkija ir Baltijos šalys priklauso ne azijietiškos tradicijos paveiktiems Rytams, bet Europai?
Bet ir šiais laikais, kai internetas yra kupinas informacijos, knygų gabenimas į totalitarines šalis lieka pavojingu užsiėmimu. Įskaitant ir Rusiją, kurioje už tam tikro turinio knygas galima gauti realią laisvės atėmimo bausmę.
