Vaikai Daivos Kairevičiūtės „Žolinėje“
Vaikai Daivos Kairevičiūtės „Žolinėje“
Kiekvienais metais, pasibaigus Velykų mišioms, kurios paprastai esti kiek ilgesnės nei įprastos, kunigas kviečia ploti mišiose dalyvavusiems vaikams: už kantrybę. Cerkvėse, kur senąja tradicija šventinės mišios trunka apie keturias penkias valandas, ne kartą teko matyti juos sumigusius ant suolų ar ant tėvų rankų – ilgas ir sudėtingas ritualas laiką kitaip suvokiančiam mažutėliui išsitęsia iki begalybės. Daivos Kairevičiūtės fotografijų paroda „Žolinė“, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje simboliškai atidaryta Dievo Gailestingumo savaitės ketvirtadienį, šįkart fiksuoja būtent juos, kviečiamus į dangaus karalystę, – vienus džiaugsmingus ir besišypsančius, kitus pavargusius, nuobodžiaujančius, snaudžiančius, įsikniaubusius motinoms į glėbius.
„Per patį smagumą – į bažnyčią?!“ – būtent tokia vaikystės reminiscencija gyva ne vieno atminty, ypač gimusių praktikuojančių katalikų šeimose, nes šventė vaiko sąmonėje niekaip nesusijusi su ilgu stovėjimu tyloje, maldomis, giesmėmis ir jam dar sunkiai suvokiamais religiniais ritualais. Kiek tai veikia būsimą tikėjimo kelią, kiek veda, o kiek atgraso – menininkė kviečia kiekvieną grįžti į savo atminties archyvus. Ne veltui žmonės Daivos „Žolinėje“ – tarsi ne šių laikų, Švenčiausiosios Mergelės Ėmimo į dangų atlaidai fotografuoti Pivašiūnuose, bet menininkė sąmoningai vengia atpažįstamų architektūrinių detalių, fotografijose nefiksuodama altoriaus ir bažnyčios eksterjero, todėl jos Žolinė tarsi nepavaldi vietai ir laikui.
Parodoje eksponuojama penkiolika stiklu dengtų nespalvotų fotografijų – užvertos Šlapelių muziejaus langinės, kad pavasarinės saulės blyksniai nereflektuotų nuo stiklo, kiek klaustrofobiškai gožia erdvę: ekspozicijai tiesiog trūksta apšvietimo. Juolab fotografuoti atlaidus – visada rizikingas žingsnis, tai meistriškai darė dar neskaitmeninės fotografijos laikais kūrę meistrai – R. Požerskis, R. Rakauskas, V. Luckus ir kiti. Grafikė ir fotografė D. Kairevičiūtė ir toliau ištikima savo stiliui – fiksuoti iš pirmo žvilgsnio paprastą, regis, niekuo neišsiskiriantį kadrą ir koduoti jį po naratyviniu sluoksniu, pasakojimo kūrimą paliekant žiūrinčiojo fantazijai.
D. Kairevičiūtės „Žolinėje“ emocija išreiškiama ne tik veido išraiška, bet ir kūno kalba – kiek vidinio tyro vaiko yra į kadrus patekusiame suaugusiajame, kas toji nepažįstamoji, kuri nuilsusi prisėdo ant laiptų prie jaunų mergaičių būrio, kokias istorijas slepia džiaugsmingi ir šviesūs seni veidai.
Vaikai Daivos pasakojime – užsnūdę eilėje prie palaiminimo, besislepiantys nuo kaitrios saulės klausyklos pavėsyje, bet čia pat, pastebėję į juos nukreiptą objektyvą, šypsosi: jie dar nepraradę gebėjimo gyventi čia ir dabar, kai nuobodulys ir nuovargis, regis, išsitęsę iki begalybės, čia pat gali virsti džiugesiu – tokiu pat amžinu šią akimirką.
Paroda Vilniuje, Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje, veiks iki balandžio 26 d., Ukmergės „Vilkmergės“ galerijoje – gegužės 1–25 d., Kurtuvėnų svirno galerijoje – birželio 1–30 d., Siesikų dvare – rugpjūčio 1–31 d.
