-ef-

Guminukų komunija

 

Šiemet per Piemenėlių mišias prie Bernardinų bažnyčios nusidriekė eilė. Kai kurie iš stovėjusių atėjo pažiūrėti gyvų avelių prieangy ir parodyti jų vaikams. Po kelių dienų socialiniuose tinkluose pasirodė susirūpinimo žinučių dėl avelių gerovės. Buvo stojusių ginti gyvų padarų, išstatytų vietoj kalėdinės dekoracijos, buvo ir besistebinčių, kuo gi avelėms blogai – stovi sau šiltai, rupšnoja šiaudus. Abi pusės išsiskyrė susipriešinusios.

Eilėje nestovėjau ir avelių prieangyje nemačiau. Bažnyčioje, kurioje lankausi, eilių niekada nebūna, tik avelės – irgi gyvos; pasiklydusios, atšiauriais, alkoholio ir narkotikų pažymėtais veidais. Kartais ištveriančios tik pusę mišių. Prieš mane sėdintys du vyrai kunigui pradėjus dalyti komuniją liko sėdėti. Vienas iš jų išsitraukė guminukų pakelį ir atkišo kitam.

Likau sėdėti ir aš. Pirmą kartą bažnyčioje apsilankiau irgi žiemą, prieš gerus dešimt metų, per vaikų mišias. Iš šalia veikiančio dienos socialinio centro savanorės atvedė būrį įvairaus amžiaus vaikų. Per mišias vaikai nerimo, keli hiperaktyvūs nuolat spardė klauptus, o vienas visai mažulis suko ir suko ratus aplink, rėkdamas iš laimės ir pasiutimo. Visiškai negalėjau susikaupti, o kai pasiskundžiau dėl to bičiulei, ji retoriškai paklausė – o kurgi jiems eiti?

O kurgi man eiti? – klausiu draugų, besistebinčių, kad kartais lankausi bažnyčioje, nors uoliai nepraktikuoju katalikybės. Kaip ir tie, kurie valgė guminukus vietoj komunijos. Visada prisimenu, kai draugė, metusi gerti, vis vien eidavo su mumis į barą, tik vietoj alkoholio užsisakydavo ledų. Vos ne sakralaus saldumyno, sugrąžinančio į vaikystę, į tyrą ir dar niekuo neužterštą būvį. Įsivaizduoju, kaip saldainiai liturgijos metu papiktintų giliai tikinčius. Bet tą akimirką nuoširdžiai norėjau guminuko, nes nebuvau verta kūno to, nuo kurio žodžio, pasak maldos, mano siela pasveiks.

Šią vasarą buvau pasiklydusi savo miške. Juokinga, nes per dvidešimt metų išvaikščiojau jį visą ir net grįždama namo tamsoje rasdavau kelią. Temo, išmanusis baigė išsikrauti, o aš pasimetusi kaip vaikas žvalgiausi po visiškai nematytą laukymę. Navigacija rodė, kad turiu eiti atgal, deja, tik įmaknojau į pelkę. Pasukau priešinga kryptimi ir priėjau apleistą trobą, seniai nebegyvenamą, prakiurusiu stogu. Šalia barkšojo ūkinių pastatų griuvėsiai. Namams, kaip ir žmonėms, būtina meilė, o šiame tešvilpavo skersvėjai, į vidų pamažėl skverbiantis augalijai, užklystant tik gyvūnams ir atsitiktiniams prašalaičiams – tokiems kaip aš. Vaikščiojau po apgriuvusius kambarius, pirštais braukiau paviršius, kilojau apdulkėjusius daiktus, stebeilijau į kadais gyvą, dabar priplėkusią duonkepio ertmę, lyg nustojusią plakti širdį. Visai netoliese namo ėjo kelias, kuriuo daug kartų važiavau. Ir kaip jo nepastebėdavau.

Šiemet prieš pat Visus šventuosius kaip niekada buvo sunku tarp gyvųjų – užtemęs mėnulis (astrologai grąžė rankas, įspėdami apie neva stipriausią metuose užtemimų koridorių) veikė silpnuosius ir nelaimingus – anie nerimo, spurdėjo, liejo tulžį. Koks žmogiškas ir viliojantis palengvėjimas – išgiežti save ant kito, deja, po to visu sunkiu prislegiantis tave patį; juk joks mėnulis nesukuria nieko, ko nebūtų mūsų pačių viduje. Per Vėlines vėl išsiruošiau į apleistąjį namą. Ėjau tuo pačiu keliu, tik šįkart nepasiklydau, kišenėje gniaužiau kelias tabletės formos žvakeles ir degtukų dėžutę. Įėjusi pasisveikinau. Uždegus žvakes, stingdančiame šaltyje liepsna šokčiojo nuo mano kvėpavimo. Išgirdau žingsnius – apmirusia širdimi nuėjau prie durų. Į mane iš apleisto obelų sodo žvelgė didžiulis elnias, už jo – baugščiai užsiglaudusi patelė. Tikriausiai atėjo parupšnoti krituolių. Susidūrimas su laukiniu gyvūnu visada kažkuo sakralus – tas kelias sekundes apmiršta nuolat trikdantis minčių guotas ir laikas sustoja – lieki tik tu ir į tave stebeilijanti visų pradžių pradžia; tas, kuris visa tai sukūrė.

Žiemos šalčio askezė ir skurdi buitis – geriausia terapija po Naujųjų bakchanalijos. Viskas toje buity aišku ir prasminga. Nuolat turi kurstyti pečių, kad nesušaltum, bet kūnas nuo nuolatinės neįprastos jam vėsumos vis viena tarsi apmiršta, net judesiai tampa lėtesni. Verpi ir audi – tik ne siūlus, o mintis. Aplink – kvapą užimanti baltuma, sniego duknų užklotas miškas. Einu į mišką, sniege ryškus elnių ir stirnų takas išveda į apleistąjį namą. Pasirodo, jis visai netoli manojo.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.