PDR
-ef-

Trisdešimtasis „Poetinis Druskininkų ruduo“

 

Užčiaupk burną, širdis atšals, – pasakiau plačiai bežiovaujančiai ir burnos neprisidengiančiai draugei. Stovėjom ant Merkinės piliakalnio (paskutiniu „Poetinio Druskininkų rudens“ akordu šiemet tapo neilga ekskursija po Merkinę, krašto muziejuje pagerbiant ten gimusį ir gyvenusį poetą Stasį Stacevičių), galvas draskant rudeniniam vakariui, jau verčiančiam gūžtis ir suptis į paltus. Šiemet bobų vasarai aplenkus jubiliejinį, trisdešimtąjį, PDR, oras buvo gana žvarbus, tad išsižiojęs galėjai nušalti jei ne širdį, tai gerklę tikrai. Šį liaudišką posakį estų poetė Veronika Kivisilla įpynė į savo eilėraštį, ir paskui nutarėm, kad lietuviai taip niekada nepasakytų – išsižiojusiam lietuviui į burną veikiau įskristų varna, o greičiau jau musė, kurią užsičiaupęs dar ir prarytų. O man šis estų pasakymas puikiai atspindėtų perteklių – kalbėjimo ir rašymo, savo kūrybos per dažno skaitymo ir publikavimo. Todėl šiemet į poetų skaitymus „Ar bus pavadinimas?“, šeštadienį vykusius „Širdelės“ kavinėje, „Bubilo“ salėje, Marius Burokas, renginį vedęs su Lina Buividavičiūte, stengėsi prisikviesti seniai skaičiusius, o ir seniai PDR viešėjusius poetus. Todėl klausėmės retai girdimų Enrikos Striogaitės, Rimos Palubinskienės-Juškūnės, ta proga atvykusios iš Danijos, Tomo S. Butkaus-Slombo (vėliau jis džiugino originaliais šokio judesiais šokių aikštelėje; trisdešimtmečio diskoteką šiemet vedė Alvydas Šlepikas), Luko Miknevičiaus. Ta proga prisiminiau jau kadais anapusybėn išėjusią poetę Nijolę Miliauskaitę, kuri atsisakydavo savo kūrybą publikuoti, o ir skaityti per dažnai. Dabar požiūris – jei tavęs visur yra daug (rašančio, skaitančio, besipublikuojančio), vadinasi, esi kažko vertas – gajesnis nei atvirkštinis.

Gal todėl kaip nieko kito laukiau šiemet eilėraščių knygą „Gorilos archyvai“ išleidusios Vaivos Grainytės skaitymo, deja, autorei neatvykus, jo taip ir nepavyko išgirsti. Kažkodėl esu tikra, kad tą abstinencijos savo poezijai jausmą ji išlaikys ir toliau – kad lauktum kaip kažko tikrai originalaus, gryno ir savito šiuolaikinės poezijos lauke.

Ar atsiras tokių tarp jaunųjų? Griežtai ir autoritetingai, klasikinio kanono besilaikančiai komisijai Antano A. Jonyno premiją įteikti Tadui Zaronskiui nesutrukdė kontroversiški jo kūrybos potėpiai, nors vertintojams jie kažkodėl dažniausiai užkliūva būtent moterų kūryboje. „Damai taip nedera, sako senas poetas, damos skysčių nerodo: skysčius laikyti savy, nesilaistyti, nuryti“, – rašo Agnė Žagrakalytė viename iš savo eilėraščių iš šiemet pasirodžiusio rinkinio „Bu bu itis“. Tropas iš to paties rinkinio laimėjo ir „Šiaurės vasaros“ įsteigtą tropų premiją. Iš šiųmetinių jaunųjų kūrėjų išsiskyrusi Justina Žvirblytė, kurią, manau, dar girdėsim ir kituose poezijos renginiuose ateity, pati nuspręs, ar paisyti šios pamokos, ar eiti savo keliu, auginant savo poetinio kalbėjimo stilių. Šiemet pagrindines festivalio premijas dalijosi Ernestas Noreika, už eilėraščių knygą „Apollo“ nominuotas Jaunuoju jotvingiu, ir Ramūnas Kasparavičius, už poezijos rinktinę apdovanotas Jotvingių premija. Belieka viltis, kad dar po metų komisija nepamirš, jog poezija ne blogiau paklūsta ir moterų plunksnoms.

Autorės nuotrauka

Autorės nuotrauka

„Kažkoks persiverčiančio ciklo, pasikartojimo ir grįžimo jausmas vis ištikdavo šiame trisdešimtajame „Poetiniame Druskininkų rudeny“, – renginiui pasibaigus, savo paskyroje feisbuke rašė Edgaras Platelis. O juk iš tiesų PDR yra iš tų širdžiai mielų ir šiltų atsikartojimų, kaip grįžimas namo, kur tavim pasirūpins, kur, kaip pas mamą, gausi pusryčius, pietus ir vakarienę, tik kur jau ne mama, o įsipareigojimai darbams, vaikams ar antrosioms pusėms lems, ar šėlsi visą naktį, ar tvarkingai nueisi miegoti iki vidurnakčio. Ir kur kaip niekur kitur skausminga prisiminti išėjusius ir matyti tuos, kurie dar neseniai šėlo kartu, o dabar tiesiog tam nebeturi jėgų. Todėl bent jau man šiemet norėjosi tiesiog džiaugtis – kad galėjai atvažiuoti, kad gali susitikti ir bendrauti su širdžiai mielais draugais ir naujai sutiktais žmonėmis, kai kurie iš jų – dar ir mylimi kūrėjai, visur matyti santūrią Kornelijaus Platelio, šio festivalio sielos, šypseną, jo dešiniąją ranką Rūtą Elijošaitytę-Kaikarienę. O išėjus ryte iš savo apartamentų tiesiog įbristi į gaiviai rudeniu kvepiančių ryškiai geltonų lapų jūrą, kurios tokią ankstybę dar nespėjo nupūsti milžiniški kiemsargių fenai. Bet ką gali žinoti, gal ateity, auklėdami vaikus ir anūkus, vietoj „eisi gatvių šluoti“ sakysime „eisi gatvių pūsti“. Todėl būtent šiemet buvo itin miela matyti užderėjusią naująją kartą – į PDR pirmą kartą atvykusius mažuosius Marcelę Pauliną Dirgėlaitę ir Mykolą Dekšnį, kurie, reik tikėtis, po dar keliasdešimties metų atvažiuos į renginį jau kaip visateisiai jo dalyviai, o gal net kūrėjai.

Tradiciniame PDR aukcione, kurį vedė Agnė Žagrakalytė, šiemet būta vertingų dalykų – nuo japoniško porceliano ir kaulų (Laima Kreivytė į aukcioną pristatė kalės kaulą net iš kosmoso) iki raritetinių leidinių (Alvydo Šlepiko atvežtas vienetinis žurnalas „Post Ars“, o Palmiros Mikėnaitės – dar niekur nepublikuotas ranka rašytas Antano A. Jonyno romansas ant originalaus Rašytojų sąjungos blanko). Smagiai pokštaujant parduotas ir Kęstučio Navako šilko šalis su poeto kvapu ir Skvernelio paglostymu. Kadangi šiemet aukciono trukdytojas šėliotojas Mindaugas Nastaravičius jame nedalyvavo, nes buvo užsiėmęs rūpestingo tėčio pareigomis, aukcionas vyko be ypatingų ekscesų. Surinktos lėšos bus skirtos vadinamajai Papildų poetui premijai, ją gaus poetas ar poetė, kuriems, pasak organizatorių, jos labiausiai reikia. Premijos stokojantį asmenį galima siūlyti arba siūlytis pačiam iki kitų metų PDR – kaip ir šiemet, kitąmet remiamo asmens pavardė viešinama nebus.

Jubiliejinio PDR tema „Kas rašo mano eilėraštį?“, regis, taip ir liko retorinė, o originaliausia vienbalsiai pripažinta meksikiečio poeto Gerardo Beltráno hipotezė – poeto teigimu, jo, o ir visų kitų eilėraščius rašo… bakterijos! Beje, toks klausimas tikriausiai niekuo nebūtų nustebinęs amžiną atilsį poeto Vytauto Bložės, kurio įsitikinimu, tam tikrą gyvenimo periodą jo dar neparašytus eilėraščius mistiškai nusirašydavo kiti autoriai.

Garsiau, nieko nesigirdi, – rėkė kažkas iš galo, Ievai Rudžianskaitei, šiemet išleidusiai debiutinę knygą „Kita“, skaitant eilėraštį. Jei nėra mikrofonų, panašių replikų nuolat sulaukia ir poetė Giedrė Kazlauskaitė, iškart įspėjanti, kad kitaip skaityti negali. Šį kartą M. K. Čiurlionio muziejuje skaičiusi Ieva tik kiek palinko į skaitytojų pusę ir tęsė skaitymą, o eilėraščio žodžiai negarsiai, nečaižiai, bet aiškiai tariami pasiekė (tik) tuos, kam jų reikėjo.

Garso šiame festivalyje irgi buvo pakankamai – iš kūrėjų, kurie užlipę ant scenos rėkimu ir griaudėjimu bandė išreikšti eilių didybę ir sulaukdavo audringų ovacijų. Publikai visada patinka šou, o kiek poezijai tinka tyla, kiek riksmas ir draikymasis, – klausimas irgi tebūnie retorinis.

Kai poezija lyg tyru, su šaltuko kvapu ryto oru apsišniaukštę poetai ir jų gerbėjai autobusu ir savais ratais išdardėjo į gimtuosius miestus, Druskininkai liko laukti kito festivalio. Vėsiojo sezono kurorto tyloje. 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.