Ar pastišas yra toxic?
Žiūrėdama režisierės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšą“, klausiau savęs – kam skirtas šis filmas? Man, dabar auginančiai panašaus amžiaus dukrą, ar mano dukrai? Nors filmo dar nematė, mano keturiolikmetė turbūt nebesuprastų tiek seksualizuotos to meto merginų būties ir tikslų – jau vien todėl, kad dabartinėms trylikametėms modelių pasaulis ne toks aktualus ir tėra tik viena veikla iš daugelio. O gal „Akiplėšos“ problematika labiau jaudina ne mus, atpažįstančius filme vaizduojamas periferines dykras, kuriose tarsi savitame Tvin Pykse bėga filmo veikėjų paauglystė, o labiau užsienio žiūrovus, kuriems vis dar daro įspūdį posovietinių šalių filmų egzotika, ir kritikus, Lokarno kino festivalyje skyrusius „Akiplėšai“ pagrindinį prizą – „Auksinį leopardą“.
Pati dar gerai pamenu laiką, kai paauglei modelio karjera galėjo atverti duris į pasaulį ir kartu ją sunaikinti. Taip pat ir laiką, kai būti apkūniai reiškė nebūti. Galėjai būti negraži, žemo ūgio ar kaip tik labai aukšta, raudonplaukė ar nešioti akinius, bet būti stora reiškė kažką anapus viso šito – tarsi storumas išduotų tavo absoliutų nevykėliškumą – negebėjimą būti lieknai ar bent normalaus svorio. Iš mano kartos gimė tikriausiai kritinė masė bulimikių ir anoreksikių.
Saulės Bliuvaitės „Akiplėšoje“ atspindimas laikotarpis, kai visokio plauko lieknėjimas buvo pasiekęs piką. Tuo metu jau buvau vyresnė nei filmo herojės, skaitydavau „Stilių“, kuriame dabartinė garsi rašytoja, kadais „Lietryčio“ priede kuravusi grožio skiltį, aprašė destruktyvų „Lidos“ ir kitų panašių to meto drastiškų liekninamųjų preparatų poveikį. Lieknėjo visos – nuo paauglių iki suaugusių moterų; keisčiausiais ir įvairiausiais būdais, privedančiais prie kritinių sveikatos būklių. Sėdėdama su manim kavinėje, draugė staiga nualpo – tik vėliau sužinojau, kad tuo metu buvo išsekinusi save, nes irgi ruošėsi kažkokiam modelių ar grožio konkursui.
Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, tai buvo moterų savinaikos laikas. Priežastis palikim sociologams, nors Bliuvaitės filme viena iš priežastinių gijų veda į nemeilę, nepriežiūrą, dėmesio stoką, nuo kurios kenčia abi filmo pagrindinės veikėjos – Marija (akt. Vesta Matulytė) ir Kristina (akt. Ieva Rupeikaitė). Įdomu, kad filme sukasi savotiškas moterų pasaulis, o vyrai ir berniukai jame atsiranda epizodiškai, yra pasyvūs, tarsi marionetės. Net Kristinos tėvas (akt. Giedrius Savickas), kuris turėtų būti atsakingas už savo mergaitę, pats yra jos valioje, o dėl turimų priklausomybių jam pačiam prireikia dukros priežiūros ir rūpesčio. Tariamas grožis, dėl kurio aukojasi „Akiplėšos“ paauglės, irgi nėra skirtas vyrams – vyrai tėra priemonė tikslui pasiekti. Tikslas – laimėjus modelių konkursą, ištrūkti iš slogaus lietuviškojo „Fucking Åmål“ (švedų režisieriaus Luko Moodyssono 1998 m. sukurtas filmas, vaizduojantis Švedijos užkampy gyvenančių paauglių būtį).
Savo pasaulyje mergaitės manipuliuoja viena kita ir kovoja savotiškose santykių džiunglėse. Klesti patyčių kultūra, o smurtas viena kitos atžvilgiu yra santykių dalis, tarsi pratęsianti nemeilės liniją, kurią atsinešė iš šeimų. Tokiomis aplinkybėmis užsimezgusi Kristinos ir Marijos draugystė virsta į artimą ryšį, kuriame net tikslas tampa bendras – bent vienai iš mergaičių pasiekti trokštamą pergalę, nesvarbu, kad abi toli gražu neatitinka modeliams keliamų reikalavimų.
Džiugu dėl Saulės Bliuvaitės filmo tarptautinės sėkmės, bet vis dėlto – ar „Akiplėša“, triumfavusi Lokarno ir kituose festivaliuose, Lietuvoje netaps dar vienu greit pasimiršiančiu filmu? Jei „Akiplėšą“ reikėtų apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų „pastišas“. Žinia, pastišas nėra blogas dalykas – tai kūrinys, sudarytas iš kitų autorių kūrinių, šaltinių, imituojantis kito kūrėjo stilių ir manierą. Šiuo atveju turbūt svarbu, kaip ir iš ko užmaišytas mišinys (pastiche). Jei žiūrint filmą sunku atsikratyti įspūdžio, kad vienas ar kitas epizodas jau kažkur matytas, net ne tai yra „Akiplėšos“ silpnoji vieta. Stebino, kai gana ryškūs antraeiliai personažai kaip Marijos močiutė (akt. Eglė Gabrėnaitė), turinti užkalbėtojos galių, romų tautybės Mažvilė (akt. Aleksandra Krivulina) ar mažasis Kristinos kiemo draugas filme tarsi pradanginami, nesuteikiant jiems ypatingos svarbos, neišrišant jų istorijų.
Filme, be abejo, yra labai gerų momentų – kad ir pasirinkimas nerodyti Kristinos motinos, apsiribojant jos balsu už kadro. Tarsi tai, kad jos nėra ekrane, įvaizdintų jos nebuvimą ir bendrąja prasme. Kaip ir vietoje įkomponuota „Sangailės vasaros“ kadro projekcija veikėjoms besilaikant už rankų, šiukšliname industriniame kraštovaizdyje kylant saulei.
Imituojant filmo reklaminę kampaniją socialiniuose tinkluose – kai žiūrovams per atidarymą buvo užduodami klausimai, ar vienas ar kitas dalykas yra toxic, galima kelti atvirkštinį klausimą: ar šiuo atveju pastišas yra toxic? Filmas „Akiplėša“, nagrinėdamas atrodymą kaip prioritetinį dalyką prieš turinį, tarsi ir pats pakliūna į šias pinkles. Stiprių ir įtaigių fragmentų – daug, bet tarpusavy jie nesusijungia, veikia kaip atskiri paveikslai su įdomiais ir ryškiais personažais.
●
Filme merginos valgo vatą – vienos užgerdamos vandeniu, kitos tiesiog ilgai kramtydamos. Toks būdas būtų puiki metafora – savo tuštumos užkimšimo kita tuščia substancija.
