N.

– Moteris turi būti pavargus ne nuo darbų, o nuo meilės naktų, – mėgdavai sakyti. Nežinia, kam: mums, sau ar kažkam nematomam, į kurį kreipdavaisi, išpūsdama melsvą cigaretės dūmą.

Kiek tau buvo – gal penkiasdešimt, gal kiek mažiau. Vedei teatrinio grimo kursą, iš Piterio parvežtu, senais riebalais atsiduodančiu grimu tapydavai mūsų veiduose fantastines būtybes, geišas, paleistuves, senes, vyrus, šlykščius nykštukus, fatališkas gražuoles.

Po to rėdydavai spalvoto tiulio kokardom, apsukdavai dirbtinio šilko sarių kokonais ir fotografuodavai, nepamiršdama paskutinę sekundę pati atsistoti kadre, šalia.

Ir koks nuovargis, kai tau dvidešimt, jaunystė – savaime suprantama, ir amžina duotybė, o mes – gražūs, bet nedėkingi jos vaikai, abejingi „čia ir dabar“ efemerijai. Pro langus lindo žydinčių obelų šakos, į klases ateidavo ir paskui sekiodavo milžiniški šunys, aidėdavo klegesys ir juokas, kai ant lygių, dar mergiškų veidų klijuodavomės ūsus ir Viktorijos laikų bakenbardus, tarsi improvizuotus atavizmus, pagamintus iš kažkieno nukirptų kasų. Gal net iš tavo kasų, juk kažkada turėjai kasas.

– Ši tavo raukšlė gilės ir gilės, – kažkodėl pasakei kartą, nykščiu vesdama ryškią raudonos ir pilkos spalvų liniją nuo nosies iki lūpų kampučio mano veide.

Gūžtelėjau pečiais – juk gyvenau amžinai.