„Šiaurės vasara“: kas liko kadre
Jėzusmarija, kaip jie ištveria. Sėdinėti ant laiptų, pliurpti, užkandžiauti ir išgėrinėti. Pily. […] Kaži, kiek dienų tai truko.
Iš feisbuko komentarų srauto
Negali pykti, iš nuotraukų – tiek pačių forumo dalyvių, tiek profesionalių fotografų, – būtent taip ir gali pasirodyti – juk skaitytojai su kruopščiai parengtais pranešimais ir jų turiniu dažniausiai lieka mažumoje kadrų, o fotografams įdomiau gaudyti netikėtas klausytojų fizionomijas, įdegusių, pro Biržų pilies arsenalo langus saulės nušviestų žmonių šypsenas, ant palangių išrikiuotus uogienių stiklainius, ant stalų pabertą galuvasario obuolių derlių, jau tapusius klasika jaukius gulinėjimus pievelėje, pasisėdėjimus ant pilies laiptų, ekskursijas po apylinkes, šokius ir lauko šachmatų partijas (šiemet Giedrės Kazlauskaitės iššūkį priėmė Dalius Jonkus).
Forumą, kurio tema šiemet – „Rašytojas svetur, jo kūriniai su mumis“, dar Vilniuje stipriais ir skausmingais akordais pradėjo Annos Halberstadt poezija. Renginys, vykęs Rašytojų namų kiemelyje, nors ir buvo festivalio dalis, tarsi ir liko Vilniaus spline, mieste, apie kurį ir rašo Anna, o Biržai dalyvius pasitiko su daug labiau už bet kokį vyną svaiginančia atmosfera ir dar keliom dienom nusprendusia pasilikti vasara: pirmas dvi dienas kepino beveik tropinė kaitra, o apnikdavęs nuovargis klausytojų atsainiu rankos mostu buvo nuvejamas it tos širšės, į salę suskridusios priviliotos labdaros aukciono uogienių.
Prie puikios atmosferos prisidėjo ir smagieji Rūtų darželio šokiai su jų vedėja Uršule Gedaite – vidurnaktį jau niekas nefotografavo grupinės lambados, nes gal net nebuvo kam: prie vinguriuojančio traukinuko prisijungė beveik visi likę šokių aikštelės ištvermingiausieji – prieš tai vykusioje diskusijoje Rimanto Kmitos šokių žingsnelius paakino išbandyti rašytoją kalbinusi Žana Raškevičiūtė-Andriukonienė, taigi, lambada „Šiaurės vasaros“ šokiuose tiesiog privalėjo būti.
Gražia tradicija tampantis uogienių aukcionas surinko rekordinę – 460 eurų – sumą, už ją socialiai remtinų vaikų šeimoms buvo nupirkta knygų. Nepasiėmę pakankamai grynųjų liko it musę kandę – šiemet forumo dalyvių virtų uogienių kainų šuolis buvo įspūdingas, bet dėl gražaus tikslo dešimčių eurų sumos buvo sutinkamos nuoširdžiom ovacijom. Ypatingo dėmesio sulaukė Kęstučio Navako uogienė „Ana Karenina“ – siūloma suma dygo kaip ant mielių, kol galų gale pasiekė rekordinę gero vyno butelio kainą.
Ekskursijoje į senuosius Radvilų rūsius atsilikę nuo grupės ir negirdėję gido pasakojimo iš pradžių nesuprato, kodėl visi sustojo niekuo neišsiskiriančioje gatvelėje su provincijos miesteliams būdinga architektūrine kakofonija. Pasirodo, po privačiu namu – neišvaizdžia pokario troba vulgariai įpleištuotais plastikiniais langais ir užrašu „Madinga apranga“ – glūdi po švedų sprogdinimo išlikę Radviloms priklausę XVII a. rūsiai: tokia savotiška miestelio pasąmonė, paslėpta ir skausmingai tikra, regis, jau mažai kuo susijusi su steriliai restauruota, blizgia ir aidinčia turistine pilies butaforija.
Seno vertė visada auga, proporcingai disonuodama su nauju, kuris, deja, visada liks tik atspindys to, kas buvo. Todėl ir Jurbarke anksčiau vykę forumai (Biržų muziejuje „Sėla“ „Šiaurės vasara“ vyksta nuo 2013-ųjų) prisimenami kaip viskuo „-esni“ – tai nostalgiškai nuskambėjo iš forumo sumanytojos ir rengėjos Giedros Radvilavičiūtės lūpų. Nesuabejoji to tikrumu, nes „čia ir dabar“ įgaus vertę tik dar po kelių dešimčių metų. Eglės Rakauskaitės sumontuotame šešių minučių filme apie a. a. Leonidą Donskį tai irgi akivaizdu: 2007-ųjų „Šiaurės vasaros“ dalyviai žvelgė į salėje sėdinčius savo provaizdžius jaunesni ir gražesni, o kai kurie jau – į niekur, likę tik kino ir fotojuostose. Ir atminty. Ir dabar menininkė ėjo prie kiekvieno su kamera, prašė iš pradžių užsimerkti, o paskui atsimerkusį nufotografuodavo. Simboliškai įsivaizdavau tą veiksmą atvirkštinį – kino ir fotokadruose, apšviestuose galuvasario saulės spindulių.
