Dalinis Mėnulio užtemimas
Pilnas rugpjūčio vėtrų, žaibų ir nusivylimų
Kostas Poškus. Dalinis Mėnulio užtemimas, stebėtas sodų bendrijoje birželį. 2017
Kad toks vyko, sužinojau po laiko, kitos dienos TV laidoje, nors jį stebėjau savomis akimis iš sodo namelio balkono. Tomis dienomis vaizdai nuolat kito: žiūrėk, giedrą, be debesėlio dangų aptraukdavo juodumai, pilkumai ir dar galas žino kokie žaibų vagojami -umai. Naktimis, kai jų nebūdavo, temstant iš už horizonto išlįsdavo nuostabiai panašus į aukso monetą (tiek daug aš jų matęs, cha cha!) Mėnulis, nuriedėdavo savąjį kelią ir taip pat netikėtai pasislėpdavo už medžių viršūnių. Tą vakarą stebėjau kažką neįprasto: šio dangaus kūno apačią dengė tamsus pusskritulis. Vėliau Ūlai aiškinau, jog tai vyksta todėl, kad kelyje tarp saulės ir mėnulio įsiterpia Žemė, kuri ir meta šešėlį ant savo palydovo. Paskaitėlės liudininkai papriekaištavo, kad kaip visada kalbu neaiškiai ir nerišliai, todėl teliko numoti ranka. Kitą naktį tradiciškai šėlo vėtra. Ir ne bet kokia vėtra, o tokia, kad periodiškai dingstant elektrai nereikėjo jokio papildomo apšvietimo: mirguliuojančių žaibų apšviestame kambarėlyje galėjai skaityti pasaulio klasiką. Pavyzdžiui, Levo Tolstojaus „Karą ir taiką“ ar „Aną Kareniną“, kurios mokykloje manęs perskaityti taip niekas ir neprivertė. Dabar pirmenybę atiduodu Charlesui Bukowskiui ar kitiems į jį panašiems literatūriniams pašlemėkams su jų „Paštu“, „Tortilijų kvartalu“ ir „Šimtu metų vienatvės“. Bet tai pasirinkimo dalykas ir pats gerai nesuprantu, kodėl visa tai pasakoju.
Ogi tam, kad priminčiau, jog dauguma to, ką patiriame savanoriškai ar prievartiniu būdu, dažniausiai nėra dalykai labai svarbūs: labiausiai atmintyje įsirėžia smulkmenos, kurias tuo metu laikome nereikšmingomis. Prisimenu ankstyvoje vaikystėje patirtą visišką Saulės užtemimą: kai danguje atsirado pirmieji pokyčiai, tarpumiškėje prie apleisto geležinkelio pylimo su vyresniąja sesute beuogaudami ganėme ožkytę – tuomet ožkas augino kone visi miestelio pakraščio gyventojai. Pradėjus temti Saulei, besiganančios ožkos mekendamos lipo kuo aukščiau ant pylimo: jų įsivaizdavimu, arčiau šviesos. Baisiausiai išsigandę ropštėmės ir mes. Kai pasiekėme viršų, juodasis šešėlis nuo Saulės nuslinko. Iki dabar, nors taip tikrai nebuvo, įsivaizduoju, kad ant pylimo mekenančių ožkų ragus supo vaivorykštės: vaizdinys tikriausiai atsiradęs dėl vaikiškos knygelės iliustracijų. Paklausinėjęs sesers apie tą įvykį, sulaukiau kito klausimo – ar prisimeni, kaip tave dvimetį praganiau? Tuo metu tėvai nuomojo kambarį pas panemunėje gyvenančius Čepukaičius. Motina pavedė septyneriais metais vyresnei sesutei pagloboti mane. Tuo metu Nemunu dar plaukdavo baržos. Pamačiusi prieš srovę tempiančią sielius, ant kurių kūrenosi ugnelė, baržą: vyrai kartimis atsispirdami nuo seklumų labai gražiai dainavo. „Ką dainavo, neprisimenu, bet gražiai.“ Jiems nuplaukus, pasigedo manęs. Panemunė tuo metu buvo apaugusi krūmais, tad sesė verkdama ir šaukdama mano vardą bėgo tarp jų vinguriuojančiu takeliu. Už gero kilometro rado bandantį lipti į tą patį geležinkelio pylimą. „Tėvams, aišku, šito nepasakojau.“ Ne, šito neprisimenu – buvau per mažas. Ir tikrai negaliu prisiminti, nes buvau visai kūdikis, paskutinio vežimo į Sibirą. Anot jos, aplink buvo labai triukšminga, garsiai raudojo moterys. Tėvas liepė tūnoti lyg pelėms po šluota, nežiebti žiburio. Tą sykį išvežė tame pačiame name už sienos nuomojusią kambarį Balinskienę su jau suaugusiu sūnumi.
Va taip galima nuo vaikiškų atsiminimų ir plepalų prieiti iki globalių dalykų ir atvirkščiai. Pavyzdžiui, baltarusis dailininkas, vasarą viešėjęs Lietuvoje mūsiškių organizuotame dailininkų renginyje, internete išplatino savo įspūdžius: lietuvių liaudis (!) labai nepatenkinta buvimu Europos Sąjungoje, vargsta ir dejuoja; jo tėvas 1944 metais vadavo Lietuvą iš NATO (!) jungo, o dabar „natovcy“ vėl važinėja tankais po mūsų šalį. Iš kur tokios žinios? Tikrai ne iš svetimos šalies propagandinių žiniasklaidos kanalų, o iš save laikančio menininku, dvi, kad ir ne prestižiškiausias, aukštąsias mokyklas baigusio mūsų kolegos. Suprantamas gudų nevisavertiškumo kompleksas – jie teigia esą tikrieji lietuviai, o ne mes. Į tokius paistalus neverta net dėmesio kreipti. Suprantamas sovietinės nostalgijos graužiamų nukvakėlių klyksmas: „Iš vienos sąjungos patekome į kitą sąjungą!“ arba „Prie ruso buvo geriau.“ Lemtingaisiais 1940-aisiais tokie valdžia ir santvarka nepatenkintieji plojo, kai jų iškiliausi menininkai važiavo parvežti Stalino saulės. Ir pusšimčiui metų, nors iki dabar ne visi tai nori pripažinti, patyrėme visišką Saulės užtemimą. Vis dėlto verta mokytis istorijos ar bent knygeles skaityti, nors ne visas jose perteiktas mintis priimti už tikrą pinigą: šitiek absurdiškų, idiotiškų jų rasime tiek praeityje, tiek dabartyje, kad darosi baisu. Baisiausia, kad jų autoriai, įgiję valdžios ar savęs reikšmingumo pojūčio galimybę, bando disponuoti mūsų likimais ir gyvenimais. Banalios tiesos, kurioms atsirasti padedame mes patys. Pastaruoju metu viena tokia esybė bandė atskleisti (demaskuoti) vieną žymiausių partizanų vadų. Polemikos su artimu žmogumi metu kalbėjau: pritariu, kad ji nėra visai protinga moteris, bet įsivaizduoja esanti savotiška lietuvių Agatha Christie, užsiimanti saloniniais detektyviniais tikrųjų priežasčių išaiškinimais ir panašiai. Savęs pervertinimas – lyg Mėnulio užtemimas: labai efektinga, bet po keleto minučių jo neprisimeni. Ši moteriškė tikrai nieko nepasimokė iš istorijos, kuri įvertino Stalino saulės vežėjus: mažytis skirtumas tarp jų, kad ji neturi nei poetės, nei rašytojos talento, todėl bus prisimenama tik kaip į savo lizdą dergiantis paukštis. Kas dabar prisimena „Durnių laivo“ autorių? O dar pagalvojęs pradėjau pritarti savo oponento nuomonei, kad čia sklinda ne tik tuštybės ir kvailumo, bet ir kur kas blogesni kvapai. Visa laimė, kad šešėlis nuo Mėnulio pasitraukia ir, praėjus kuriam laikui, užtemimo niekas ir neprisimena.
