Sapnai ir tikrovė
Kostas Poškus. Sapnas. 2016
Išeinate iš kažkurio pavasarinio šeimos susibūrimo, kaip būdavo įprasta, į Nemuno krantą. Jisai sraunus teka, mes sotūs ir laimingi einame neskubėdami, šnekučiuodamiesi nieko neįpareigojančiomis temomis – pašnekesiai apie nieką. Mūsų draugija išsiskirsto mažomis grupelėmis: plepančios moterys tolsta ir pradingsta tamsuojančiame miškelyje, atsiliekantis vyriškis su nenuorama vaikeliu lieka kažkur už tavęs. Stengiesi išlaikyti ryšį tarp jų, šnekučiuojiesi su sutiktomis žygeivių grupėmis, patariančiomis, kad artimiausiame miškelyje dar rusena jų neužgesintas laužas, ant kurio galėsime ruošti kepsnius. Mandagiai padėkoji, nors žinai, kad mėsos kepimas miške nėra jūsų pašaukimas, ir eidami į tokius pasivaikščiojimus jos net nesinešate. Oras nuostabus – įšilęs balandžio vidurys, pilnas paukščių čiauškėjimo, atkuntančių mašalų ir ankstyvųjų drugelių virpėjimo. Saulėje mirguliuoja paupio vasarą nuo sausros net traškančios pievos, kertamos tiktai žemyn link upės nueinančių medžių guotų. Perbrendi sruvenantį upelį, dairaisi saviškių…
Nuo kažkokio garso krūpteli, prabundi, kažkiek laiko jautiesi pakilios sapno nuotaikos. Pamažu euforija sklaidosi, nes realybė pilka ir net liūdna. Pievų nėra dabar ir nebuvo anksčiau. Tiesa, viena buvo, vaikystėje joje su kaimyne Vabaliene rūgštyniavote (teisingai – Vabuoline, bet šią žemaitišką ar latvišką pavardę mūsiškiai pervertė į jiems patogesnę). Proskyna seniai užpelkėjo, dabar iš balos kyšo tiktai apsamanoję gluosnių stuobriai. Upelis taip pat niekada nebuvo toks sraunus kaip sapne, pasiekęs Nemuno krantą jis trumpam dingsta po žeme, kad drumzlinais latakais nutekėtų į upę. Tikri būdavo tiktai pavasariniai pasivaikščiojimai, kurių paauglystės metais paslapčiomis gėdydavaisi – durnas buvai. Svarbiausia tai, kad pusė tų žmonių, vieni anksčiau, kiti vėliau, iškeliavo į žygį, iš kurio nebegrįžtama. Prisiminimai išlenda tiktai sapnuose pasąmonės, kuri nepaklusni sveiko proto pageidavimams, lygmenyje.
Rašydamas šias eilutes, fone girdžiu populiarios radijo stoties perduodamus protingus psichologės ir vadybininko patarimus, kaip planuoti asmeninį, šeiminį, visuomeninį gyvenimą. Ačiū, nereikia… Radiją išjungiu: kiek asmeniškai pažinojau psichologių, visos jos nesugebėdavo susitvarkyti savo ar šeimos gyvenimo, o apie vadinamuosius vadybininkus net kalbėt neverta. Kai kurie žmonės planuoja ar net modeliuoja savo ir aplinkos ateitį, todėl jiems būna labai skaudu, kai veiksmas vyksta ne pagal jų norus ir pageidavimus. Kaip sakoma, žmogus planuoja, o Kažkas (?) pareguliuoja savaip. Paprasčiausi pavyzdžiai iš pensininkų ir mažas pajamas turinčių asmenų, kruopščiai planuojančių net nenumatytas išlaidas, gyvenimų, kurie surikiuoti lyg pagal liniuotę. Staiga – „bumbt!“ – ant gyvenamojo būsto, seno automobiliuko nuvirto medis, prakiuro vandentiekio ar kanalizacijos vamzdis, gautas pranešimas apie iki šiol nežinomus mokesčius… Kažkuriam laikui „užlūžo“ elektroninė bankininkystė (pasitaiko, deja, ir šitaip) ir vargšas nesugeba išsiimti pinigų. Man žinomas asmuo planuoja savo ir kitų gyvenimus tokiu ritmu: metinės ir valstybinės šventės, gimtadieniai su visa privaloma atributika – sveikinimais ir dovanėlėmis. Aišku, visa tai gražu, bet kartais erzina, o šiam asmeniui nepakeliamai skaudu susitaikyti su mintimi, kad ne viskas vyksta pagal jo pageidavimus, kad gyventi galima ir improvizuojant, galima gyventi vėjyje siūbuojančios nendrės (daoizmo) principu.
Dauguma mūsų siekia kokiu nors būdu įsiamžinti pro šalį bėgančio laiko tėkmėje, įstrigti kitų atmintyje. Tam tinka daugelis būdų ir priemonių: suręsti galingą statinį, apsodinti medžiais dykynę. Pats patikimiausias būdas yra išlikti savo vaikų atmintyje. Nepasitenkinantys tuo, skubantys to siekia norėdami pakliūti į rekordų knygas siūdami didžiausias vėliavas, kepdami milžiniškus pyragus, statydami puošniausias mūsų miesteliuose Kalėdų egles ar tuos miestelius metams pavadindami skambiais kultūros sostinių vardais. Nejučiomis suklūsti išgirdęs tokius skambius titulus, „kultūringus pokalbius su…“ Treti imasi visuomeninės, politinės ar dar kokios nors veiklos. Slidus tai kelias, nes, pavartę literatūrą apie palyginti nesenus laikus, įsitikinsime, kad mirgančios pavardės ir vardai, kažkada reikšmingi sau ir kitiems, praėjus vos keliems dešimtmečiams mums dažniausiai jau nesako nieko.
Nepaisant skeptiškų tokios rūšies pasvarstymų, visa tai sudaro mūsų gyvenimą su rimtais, graudžiais ir juokingais jo aspektais, kurie laikui praėjus pasimiršta, bet, žiūrėk, iškreipta forma išlenda mūsų sapnuose.
