Kodėl aš…
…nevalgau vištienos? Viena moteris pasakojo, kad jos vaikystėje name prie miško parko gyvenanti jų šeima augindavo keletą vištų ir gaidį. Prisiminė poros jų vardus – Cidonija, Saulė… Kitos jų irgi buvo ne bevardės, bet jų vardus užmaršties upė Leta nusinešė į nebūtį (savus gyvenimus pabaigdavo nukaršusios nuo visiškos senatvės). Gaidžio funkcijos visiems žinomos, todėl šeimininkai jį vadindavo tiktai Gaidžiu. Pašnekovės atmintyje išlikę vištelių vardai todėl, kad buvo šuniškai prisirišusios prie šeimininkės – jai einant į parduotuvę, lydėdavo iki pusės parko. Pakelėje kaptelėdavo kažką tik joms vienoms matomo ir žinomo. Sustodavo ties joms pažįstamo pasaulio riba – parko viduryje laukdamos grįžtančios šeimininkės likdavo kapstytis kurioje nors rožėms auginti ruošiamoje klomboje. Išlikęs pašnekovės nenoras valgyti vištieną būtų suprantamas (nepastebėjau tokio nenoro, bet teoriškai jis galimas), nes vaikystėje auginau triušius ir kai tėvas, nusprendęs juos likviduoti, čiulpė vieno mano numylėtinio kaulelius, stebėdamasis: „Kodėl nevalgai? Juk taip skanu…“, pasipūtęs tylėjau. Taip ir nevalgau iki šios dienos triušio jokiu pavidalu.
Kostas Poškus. Lapė ir vištos. 2022
Netiesa, kad nevalgau vištienos. Valgau, bet be didelio noro. Prieš trisdešimt su uodegėle metų iš Vilniaus iki Maskvos beldžiausi vienoje kupė su išpampusiu kazachu ir jo bežade žmona. Visą kelią jisai, iš milžiniško krepšio traukdamas nupenėtas vištas, didžiavosi prezidentu Nazarbajevu. Sėdėjau priešais jį priverstinai stebėdamas jo galingomis rankomis ir smakru tekančius riebalus, klausydamasis tik kramtant nutrūkstančio „naš prezident“ ir svajojau apie išvaduosiantį nuo keptos vištienos kvapo gryną orą.
Kita vištiška istorija taip pat susijusi su Azija, bet jau su Uzbekistanu. Tą kartą vėlyvą rudenį atvykome su turistine grupe iš Lietuvos į miestą, kuriame buvo gaminamos automobilių variklių detalės, o ir šiaip niekam tinkami metalo dirbiniai ir kurio pavadinimą esu pamiršęs. Grupė – žmonės, išskyrus mūsų trejetą, pradedant Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą baigusia grupės vadove, baigiant bobele, nežinančia, kuriame pasvietyje atsidūrėme, – turėjo aiškiai suformuluotus tikslus: pigiai pirkti čia, brangiai parduoti ten. Važiuodamas švelnioje rudens ūkanoje tirpstančiu Ferganos slėniu galėjai matyti po šilkmedžiais stovinčius vyrus dryžuotais chalatais, už juostos užkištomis plaštakomis. Iš viršaus galėjai apžiūrėti atvirame karste krovininio sunkvežimio kėbule į paskutinę kelionę vežamą stačiatikę bobutę. Aišku, buvo trupučiuką parodoma kas nors istoriško. Bet saikingai. Ilgiau stabteldavome prie kokios kaimo parduotuvės ir pardavėjos puldavo slėpti prekes po prekystaliais – nuostabiai priminė kelerių metų senumo istoriją Lietuvoje, kai mus lankydavo tokios pat rūšies turistai iš kaimyninės Lenkijos. Beje, įsigijau dildelių ir replyčių komplektą, bet netrukus išmečiau, nes replytės sulinkdavo vos spustelėjus vielą, o dildės…
Vieną vakarą mūsų grupė netgi išlydėta į restoraną. Prieš tai buvome instruktuoti, kaip elgtis, kas galima, o kas ne. Kalbėjo, kad negalima prisigerti alkoholio, nes spec. tarnybų agentai akylai stebi ir pamatę peržengusį ribą veža į betoninį bunkerį ir ten pritaiko savotišką išblaivinimo programą: keturi vyrai nusižengėlį išmeta iki lubų ir leidžia jam laisvu kritimu nusileisti nugara ant betoninių grindų. Po kelių procedūrų pacientas visiems laikams tampa blaivininku. Iš laiko perspektyvos žiūrint, galvoju, kad mūsų didieji kovotojai už blaivybę (žinote, apie ką kalbu) būdami valdžioje nepasinaudojo uzbekų patirtimi – mielai būčiau pasidalinęs įspūdžiais iš tuometinės kelionės. Įgąsdinti perspėjimų gėrėme kaip ir prie kitų stalelių sėdintys vietiniai tiktai žaliąją arbatą, neprisimenu, ką valgėme, bet kiti restorano lankytojai, išimtinai tik vyrai, čiaumojo vištas. Jų akys spindėjo rytietiška išmintimi, o smakrai vištienos riebalais.
Seniai tai buvo, gal dabar kitaip, bet šiais laikais, jeigu netyčia atsiduriu prie televizoriaus, kuriame ryžtingai nagrinėjami eiliniai provinciniai skandalai, visiškai sutrinku įsijungus reklamai. Iš pradžių – karštligišku balsu pranešama apie nuolaidą vištų krūtinėlėms, toliau saldus balselis suokia apie gerumą, fone rodant senjorus ir senjores pokvailėmis išraiškomis, apsuptus išdykusių, bet mielų anūkėlių, o po visų plepalų apie namų šilumą tas pats skubrus balsas užbaigia apie nuolaidą vištų sparneliams. Tuomet ryžtingai einu į virtuvę ieškoti virtos kiaulės pažiaunės. Kramtau ją, bet ausyse skamba reklaminio berniuko balsas. Pasąmonėje įsijungia asociacijų grandinė ir vėl matau azijiečių blizgančius veidus, prie jų prisijungia puokštė save laikančių politikais arba šiaip galvotais. Klausiu savęs – o kuo čia dėtos vištų šlaunelės? Atsakymo nerandu, todėl skubu pasitarti šiuo klausimu su pora mano šaikos bachūrų iš vienos gerbiamos užsienio ambasados. Žinote patys, kad tai netiesa – neturiu jokių pažįstamų jokioje ambasadoje.
