Ant palangės
Versdama lapą, palieki ant kultūrinio leidinio puslapio nepadoriai rudą žymę – valgai „Pergalės“ triufelį, rašo, kad prisodrintą romo, trini dėmę pirštu, bet ji tampa tik vos mažiau ryški ir vis viena tokia pat aliuziškai ruda, – gėda, tarsi dėl knygos, kurią dar norėtum kažkam skolinti.
Visad smarkiai vėluoji su kultūrinės spaudos skaitymu – neskaityta šūsnis kaupiasi ant virtuvės stalo, būna, pamiršti nusipirkti: „jau pridavėm“, – gūžteli pečiais kioskininkė. Stotelėj prie Čiurlionkės juos greičiausiai išperka: jau patyrei. Suprask: kontingentas kultūringesnis, dar ir Dvarionkė šalia, o ir pati nusipirktus skaitinius visad nešies tiesiai ten – laukdama vaikų, koridorių labirintuose, ant juodų apsilaupiusių betoninių palangių, primenančių tavo pačios vaikystę ir sapnų košmarus, nekantriai sklaidai, gaudžiant įvairaus amžiaus mokytinių įvairiainstrumentei kakofonijai, kartais sinchronu atsikartojančiai tuose pat šviežia spaustuve kvepiančiuose spaudos lankuose.
Stebeiliji į tą dėmę, prisimeni, kai dar ne interneto laikais dirbai tada vieninteliame TV leidiny ir netyčia neteisingai užrašei vieno politikos apžvalgininko pavardę – tau buvo saldūs devyniolika, ir jis nesupyko: juk visada girdavo tavo kojas. Per pietų pertrauką globėjiškai už parankės paėmusi motinos amžiaus didžiakrūtė vyr. mašininkė, kokteilį su degtine šiaudeliu dar nuo ryto siurbusi iš stalčiuje paslėpto butelio, vesdavosi bufetan – pietauti ir gerti tų pačių atsuktuvų; po pietų pogirčiai būdavo jau visi, net ir tu, grįžtanti su vyr. mašininkės krūtimis liftu į devintą aukštą toliau spausdint politinių apžvalgų. „Ištekėjau susilažinusi iš dėžės šampano, – matydavai tik iškeltą jos smilių anapus stalo. – O dabar štai dvi dukros“, – trumpam iš už kompiuterio pasirodydavo ir nepaprasto grožio tamsios akys. „Ir ką, dabar tu laiminga?“ – trumpam liaudavaisi spausdint apie kažkokį tarptautinį konfliktą. „Durne tu, jauna dar“, – ir išgirsdavai pratisą per šiaudelį siurbiamo skysčio garsą.
Ruda dėmė puslapyje bado akis, bet juk anksčiau ar vėliau išmesi ar sugrūsi į vaikų žieminius batus: gerai sugers drėgmę. Absoliučiai viskas sukabinta internetuose, tarsi pedantiškose maniako spintose: prireiks, rasi kada nori. O jei kokią dieną velniop viskas dingtų, kad ir praskridus kokiam užsilikusiam asteroidui, kuris čia visai neseniai nešėsi šalia Žemės: „tiek ir tiek km nutolęs nuo paviršiaus“, – informavo kažkuris draugų savo sienoj. Štai imtų ir neliktų visos virtualybės: portalų, soc. tinklų, tinklaraščių ir internetinių knygų – viena poetė neseniai išleido tokią ir komentaruose iškart pradėjo zaunyt senamadžiai technologijų analfabetai ir tu tarp jų: duokit popierių, materiją, kvapą, intymumą, kurį galėtumėm liesti, vartyti, braukyti pieštukais, markeriais ir auksaplunksniais parkeriais, palikti vyno, šokolado žymes, taip panašias į kraujo ir fekalijų, – ir tai bus gyva, o ne kažkur neapibrėžta ore, o ir nepavaldu praskrendantiems asteroidams ir visokiems virtualybių krachams. Saviapgaulė.
Pameni, kaip piktybiškai nesegei senų numerių jau vėlesniam darbe, kuriam redaktorė leido tau kažkiek rašyti, kaip neseniai išmokusiam vaikščioti vaikui, už tai turėjai virt jai kavą ir tvarkyt archyvą – nuo spaustuvės dažais besisuodinančių spaudinių tapdavo juodi tavo delnai, regėjos, tie suodžiai gerdavosi į plaučius, nusėsdavo pilkšva nuosėda ant baltų marškinių. Leidiniai kaupėsi spintoje nevaldoma keverziška stirta, kol pradėjo virsti laukan pro neužsidarančias dureles. Negalėjai sau nieko padaryti – intymumo buvo tiesiog per daug – su tūkstančiais parašytų žodžių, kruopščiai stilisčių ir korektorių ištaisytų sakinių: sėdėdavo kabinete dviese, kaip mantras kasdien kartodamos žodžių litanijas, vienos antakiai buvo ploni, nupiešti tamsžaliu cheminiu pieštuku; prajukdavo staiga, lyg iš nieko ir kvatodavosi skambiu kurtizanės juoku, užvertusi galvą.
Nežinai, kur jie dabar – kruopščiai segtų numerių begalybė pageltusiame spaustuvės dažais tebeatsiduodančiame popieriuje.
