Veidrodis
Jos pirmasis veidrodis kabojo senoje ąžuolo spintoje, it dar viename slaptame vaikystės kambaryje. Atidarius duris, ant medinės kabyklos dešinėje sagtimis sutilindžiuodavo diržai – stori odiniai tėvo ir dailūs plonyčiai mamos, dirbtinės lakuotos odos, suaižėjusios susegimo vietoje. Priglaudusi veidą, uosdavo rūgštų raugintos odos kvapą, o palaižius metalinę sagtį pakvipdavo krauju. Jau buvo patyrusi, kad stori skaudžia mažiau nei siauri gyvatiški šmaikščiai, palikdavę ant pakinklių įžambius purpurinius rumbus. Kairėje po veidrodžiu, pailgoje dėželėje siaurėjančiais kraštais, it eldijoje buvo sudėti smeigtukai – begalė aštrių adatėlių, vienos – su paprastomis, kitos – su perlinėmis galvutėmis. Lėtai pirštu braukydavo, stumdydama adatas pirmyn ir atgal nuo vieno eldijos krašto iki kito, – jei nedarysi staigių judesių, neįsidursi, panašiai kaip imant į rankas bites ir širšes. Perlinėm galvutėm mama susegdavo užuolaidas nakčiai – kad neprasibrautų lauko žibintų šviesa, tėvas panašiai susmaigstydavo savo kaklaraiščio mazgą – rimtas stovėdavo prie veidrodžio ir stebeilydavo į savo atvaizdą – suspaustų lūpų nuožmiame brūkšny styro smeigtukai, – įgudusiu judesiu persmeigdavo keliose vietose taikliai, kad glotni kaklaraiščio gyvatė neišsilaisvintų visą dieną. Kartą ji irgi pamėgino panašiai daryti, nors žinojo, kad vaikams negalima imti į burną aštrių daiktų, – pažvelgus į veidrodį, jame pamatė kitą mergaitę, su adatomis tarp lūpų; nusišypsojo jai kaip sąmokslininkė ir mergaitė jai atsakė keistu suspaustų lūpų vypsniu, panašiu į klouno. Balzganoj šviesoj už mergaitės nugaros atsispindėjo atvirkščias jos kambarys, tik kilimas buvo tas pats – kraujo raudonumo, išmargintas juodomis gėlėmis, it atsivėrusiomis erozijomis. Staiga mergaitė prigludo lūpomis prie jos lūpų, veidrodis apsitraukė blausiu garų giedravalkiu ir ji su pasitenkinimu jautė, kaip smeigtukai, klusniai slysdami drėgna gleivine, susminga į liežuvį. Jai atrodė, kad diržai, nuslydę nuo medinės kabyklos, apsiveja aplink kojas, o kilimas, tarsi uždanga, užkloja jas abi slopiu, dusinančiu raudoniu. Kai atsimerkė, diržai it gyvačių išnaros vėl tvarkingai karojo už mergaitės nugaros, matė, kaip ji lėtai išspjauna aštrias žvilgančias adatas ir apsisukusi dingsta kambario tamsoj.
Jau daug vėliau sutikdavo ją veidrodžiuose, į kuriuos paprastai patariama nežiūrėti, – išmargintuose šlakais, it juodu veidrodžių maru, skilusiuose perpus, simboliškai giljotinuodavusiuose jas abi tą akimirką – galvą atskirdavusiuose nuo kūno ar ketvirčiuodavusiuose it kokias viduramžių raganas. Tą akimirką it tos pačios sąmokslininkės vaikystėje žvelgdavo viena į kitą su atskirtomis nuo kūno galvomis ir nebyliai kvatodavosi.
Jos veidas priartėdavo, kai bučiuodavo ikonas senoje cerkvėje – trys persižegnojimai, trys šalčiu stingdantys bučiniai, matydavo jos pavidalą masyvioje sidabro spalvos šventinto vandens cisternoje – išskydusį ant rasoto cinkuoto paviršiaus, stumdomą į šventinimo apeigas sugužėjusių čigonų ir kitų tikinčiųjų, besigrūdančių su tuščiais plastmasiniais buteliais nuo mineralinio, – vėliau vandenį gerdavo, pildavo kūdikiams į voneles, maudydavosi patys, užkalbėtu gydydavo ligonius.
Kelias savaites iki vandens šventinimo stodavę speigai sustingdydavo miesto upę, užšaldavo visi miesto ežerėkai, senieji vienuolyno tvenkiniai, visas vanduo – iki pavienių kiemo balų. Pasilenkusi galėdavai pamatyti tik blausų pamėklišką savo pavidalą, o tai reiškė: išėjimo kuriam laikui nebuvo. Tiems, kam reikėjo, išėjo anksčiau, nesąmoningai žinodami, kad neapdairiai pralaukęs tą metą turėsi reikalų tik su veidrodžiu.
Ilgiausiai neužšaldavo miesto upeliai, atkakliai plukdydavę savo seklų vandenį įvijom kilpom, išraičiusiom miesto nugarą, panašiai meilužiai ir mylimieji pirštu vienas kitam paišo ant nugarų slaptus ženklus ir žodžius, o ji kartais norėtų išrašyti „išeik“, išraižyti aštriomis šukėmis – žiebti į jos atvaizdą veidrodyje, kad tas sutrupėtų, suaižėtų plonytėmis voratinklio trapumo aiženomis; tik išėjimo nebūtų – atsivertų vien juodas apsilaupęs jo pagrindas, aklina tamsa, siena.
