Rašytojas bare
Vieną įprastą miestui naktį, mažame it kišenė bare, tokiame klaustrofobiškai siaurame, kad visi jame turėjo grūstis lyg autobuse piko valandą, be jokio intymumo trindamiesi vienas į kitą krūtinėm ir užpakaliais, nevyko nieko ypatingo. Nuklaikęs nuo nuovargio barmenas, panašus į elfą iš „Žiedų valdovo“, už baro pilstė gėrimus, regis, su kiekvienu įpylimu blykšdamas ir mažėdamas, kol galų gale iš jo beliko tik šešėlis, kuriam tarsi vaiduokliui visi išrėkdavo norimų gėrimų pavadinimus, ir, barmenui vis labiau panašėjant į vaiduoklį, gėrimai ant baro atsidurdavo beveik per stebuklą, jų realumu neleisdavo abejoti drėgni ratilai ant baro paviršiaus, likę nuo aprasojusių stiklinių. Bičas, kažkuo panašus į Elvį Presley geriausiais savo metais, – širdies formos veido ovalas, aikštingos lūpos, pusę veido dengianti plaukų sruoga, – prie baro skaitė kažkokius savo užrašus, nervingai pieštuku išbraukdamas vienas frazes ir vietoj jų įrašydamas kitas. Jį neabejotinai žeidė drėgni ratilai ant baro medienos, nuo kurių jis alkūne dengė lapus, smulkiai prirašytus ranka, su neapykanta šnairuodamas į visus, kurie kažkaip sutrikdydavo jo ramybę, stumdydamiesi ir braudamiesi prie baro. Ir nors ramybė bare buvo tarsi iš bičo besityčiojantis oksimoronas, jis niekur nesiruošė išeiti. Juolab kad baro patalpa buvo tarsi gyvas organizmas, gebantis keisti savo formą, plėstis iki reikiamo dydžio, – tam, kad į jo tamprų pilvą tilptų kuo daugiau lankytojų, kurie visi veikė pagal nebylią sistemą: pro duris įėjus kam nors naujam, pakildavo į orą kartu su barmeno šešėliu, piktai tebešnairuojančiu į Presley panašiu biču, jo smulkiai ranka prirašytais lapais, ką tik įpiltų gėrimų stiklinėm, baro kėdėm, lankytojų paltais ir rankinėmis, o kai po sekundės kitos nusileisdavo, paaiškėdavo, kad naujai atėjusiems (nors atrodė, kad tai visiškai nebeįmanoma) atsirasdavo vietos.
Tai kartojosi beveik iki paryčių, visiems kylant ir leidžiantis absoliučiai laisva valia, iki to momento, kai po paskutinio pakilimo smulkiai prirašyti bičo lapai liko kaboti paluby ir iš ten pavieniais žodžiais pradėjo kristi ant lankytojų galvų. Į Elvį panašus bičas tuo metu sėdėjo suėmęs galvą delnais ir, vienam ar kitam žodžiui nusileidus iš palubės, nepakeldamas akių, kuždesiu atkartodavo jį. Niekas iš lankytojų nusileidusių žodžių nepastebėdavo, taip ir išeidavo aplipę jais į balzgana žibintų šviesa apšviestą nakties ūką – sutraukti dūmo. „Neštis alkoholį į lauką draudžiama“, – pasigirsdavo iš baro tamsos, ir, klusniai palikę gėrimus, jie išeidavo į lauką, nešini į Elvį panašaus bičo parašytais žodžiais. „Neštis žodžius į lauką draudžiama“, – norėjo rėkti jis, bet toliau sėdėjo, suspaudęs smilkinius delnais, barmenas iš šešėlio jau buvo virtęs tiesiog oru, todėl atrodė, kad gėrimai pilstosi patys, lankytojams it užkeikimus tariant jų pavadinimus, daugėjant drėgnų ratilų ant baro paviršiaus, einant ir einant naujiems lankytojams, kylant į orą seniems, tik popieriaus lapams tebekybant palubėje, juose liekant vis mažiau ir mažiau žodžių, kol pagaliau visiškai švarūs jie po vieną pradėjo leistis žemyn, lyg sniegas nuklodami barą ir jo grindis akinančiu baltumu. Į Elvį panašus bičas, ropodamas keturiom, karštligiškai juos rinko, traukė jau sumindžiotus iš po lankytojų kojų, šie nustebę žiūrėjo į jį, tarsi tik dabar pamatę, – daug veidų, aplipusių jo parašytais žodžiais, spoksojo į jį iš viršaus, kol jis ropinėjo ir, pagaliau susirinkęs visus tuščius lapus, išmargintus gatvės purvu, pralietų gėrimų dėmėm ir batų atspaudais, palinkęs lyg nuo nepakeliamos naštos, išsliūkino į nakties ūką.
