Knygų mugė
Kažkurią dieną, vėlų vakarą vėdindama kambarį prieš miegą, girdėjau, kaip po langais kažkas aiškių aiškiausiai pasakė: „Eik tu na****.“ Girdėjosi puikiai dėl akustikos, dėl kurios dažnai girdžiu pavienes praeinančiųjų pokalbių nuotrupas, besiožiuojančius vaikus ir lagaminų ratukų bildėjimą – lyg jie būtų traukiami stuburo slanksteliais. Na**** buvo pasiųsta užtikrintai, su vos juntama pašaipėle. Tada, pamenu, susimąsčiau – o jei taip mane. Kažkas specialiai, atėjęs vakare po langais. Virtualybės eroje, kai pasiųsti ir apiburnoti visada gali bet kur ir bet ką, – ar tai būtų viena iš socialinių platformų, ar internetinių leidinių komentarų skiltys, – gyvai tai skambėtų beveik romantiškai. Turint omeny, kad siuntėjas tam turėtų paskirti kažkiek savo paros laiko, taip pat susižinoti adresą, vykti mašina ar troleibusu, dalį kelio paėjėti pėsčiomis. Tai ne mygtuko paspaudimas (sekundė), kuris į eterį išleistų tris parašytus žodžius (dvi trys sekundės, priklausomai nuo jūsų spausdinimo įgūdžių).
Prieš knygų mugę juokauta – gal net su trupučiu nuogąstavimo, – ar bent vieno iš nepatenkintųjų kultūros leidinių kokybe ir egzistavimu bus sulaukta kultūros leidinių stende. Juk jei triukšmą iš medijų perkeltumėme į realybę, į stendą turėtų skrieti ne tik keiksmai, bet ir bent jau supuvę pomidorai (gerų šiais laikais niekas nemėtytų, nes brangūs, apie kiaušinius net nešneku). Net tai, kad prieš kultūrinės spaudos stendą puikavosi buduaro dvasia intymiai stilizuota vieno iš populiariausių, cituojant jų pačių reklamą, svečiuose, kirpykloje ir tualetuose slapta skaitomų savaitinių leidinių būstinė, lyg ir turėjusi pritraukti kultūrinės lektūros skaitymo antagonistų, neturėjo jokios įtakos. Persisotinusi ir nuo nuovargio nuklaikusi minia emociškai buvo vienodai indiferentiška abiem Letos krantams – apsikrovusi pilnomis kuprinėmis, krepšiais ir maišais, stabtelėdavo nebent įsigyti leidinio ir, susirinkusi viską, kas duodama nemokamai, plaukdavo toliau į mugės pragarą.
Tiesa, būta didaktinių pagrūmojimų: juk ir tas maketas anksčiau buvo geresnis, o anų turinys prieš ketvirtį amžiaus gal ir buvo šio to vertas, dabar tik į drėgnus batus grūst. Priimti tai reikėtų su savotišku bibliniu nuolankumu: juk iš savų, kultūrininkų, tai panašiai kaip iš tėvų – barama tik gero linkint.
Nuoširdžiausi ir tikriausi kaip visada – vaikai. Padūkę ant kailiu užtiestų buduaro stiliaus fotelių, jie ėjo žaisti šachmatais pas kultūrininkus. Taip pat – paglostyti paskutinę mugės dieną stende pozavusios Atėnės Paladės atsineštos pelėdos iškamšos. „Ar ji tikra?“ – klausė žiūrėdami išplėstom akutėm. „Tikros plunksnos ir snapas, ir kojos, o viduriai išimti“, – aiškino viena mama. Taigi, pelėda vienu metu lyg tikra ir netikra – bet kaip tai neskausmingai išaiškinti vaikui, neminint paukščio nužudymo fakto. „Kaip tai?“ – klausiau psichologijos stende pamačiusi leidinį, kad ir charizmos galima išmokti. „Va taip“, – man atsakė pamokančiu tonu, visko, pasirodo, galima išmokti. Ir rašyti, antrinu mintyse jau pati sau, netrukdydama psichologijos stendui dirbti. Pagal skelbiamų kursų skaičių (vienų pavadinimas net kvietė mokytis pravirkdyti skaitytoją) ir rašyti nemokant puikiai galima išmokti. Mokantys rašyti taip pat rašo knygas apie tai, kaip išmokti rašyti, jas nusipirkusieji ir perskaičiusieji rašo savo knygas, o gal vėliau net moko kitus.
Kažkur internete skaičiau komentarą: Giedros Radvilavičiūtės esė – nesuprasi apie ką, bet jei nori išmokti rašyti, skaityk ir mokykis, nes parašyta labai gerai. Gerai buvo ir per naujos jos esė knygos „Tekstų persekiojimas“ (leidykla „Apostrofa“) pristatymą – žiūrėjau tiesioginę transliaciją internetu ir buvau dėkinga technologijoms, kad per šaltį neprivalau važiuoti ir ieškoti, kur pasistatyti automobilį, ir dar gerą gabalą kelio kulniuoti pėsčiomis, – juk vasaris, pernai knygų mėgėjus murkdęs vudstokiškame purve, šiemet visus nutarė paspirginti arktiniu šalčiu. Tai kas, kad renginį filmavęs žmogus (ačiū jam už tai) protarpiais taip garsiai kvatodavo man į ausines, jog turėdavau jas išsiimti. Nes G. Radvilavičiūtė charizmos, žinia, mokėsi ne iš psichologijos vadovėlio, o rašyti – ne skaitytojo virkdymo kursuose, kurių, ačiūdie, tada tiesiog nebuvo, nes, kaip ji pati citavo vienos savo bičiulės žodžius, „tai arba turi, arba ne“.
Visiškai su ja sutinku (mano adresas redakcijai žinomas).
