Už Pario teismo ribų

Moterys, kurios neįvertinamos kaip gražios, ir nėra gražios. Moterys, kurios įvertinamos kaip gražios, gauna prizą.

 John Berger, „Kaip menas moko mus matyti“

Ši iš trečiosios knygos esė pacituota Johno Bergerio frazė, komentuojanti Luco Cranacho vyresniojo paveikslo „Pario teismas“ siužetą, apibūdinantį ir to meto, ir iki šių dienų atėjusį moters, kaip objekto, vaizdavimą meno kūriny būtent dėl „kito“ – dažniausiai tą kūrinį stebinčio ir vertinančio vyro, – tebūnie kertinė, nes grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės aktai, mano akimis, ir prieštarauja tokiam požiūriui, ir įrodo priešingą: moteris Daivos fotografijose nesistengia pataikauti jokiam vertintojui, ji tarsi yra pati sau, su savimi, t. y. pati sau pakankama, o „kitas“ šiuo atveju irgi turi kitą prasmę – jis taip pat priklauso jai: ir kaip jos pačios dalis, ir kaip šešėlis.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

„Kūnas o šešėlis“ yra pirmoji D. Kairevičiūtės fotografijos aktų paroda ir, reik pripažinti, labiausiai pavykusi iš visų jos eksponuotų fotografijos ciklų (2016 m. Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje surengta paroda „Jie nesirūpina, kaip atrodys“, ten pat 2018 m. eksponuota paroda „Žolinė“, o 2017 m. Šv. Jono gatvės galerijoje rodytas kelionės ciklas „Rumunijos dulkės“).

Penkiolikoje nespalvotų fotografijų – vis tas pats modelis (profesionali muzikantė, dainų kūrėja ir atlikėja Anna Polukord) ir kiekviename kadre ji – unikaliai skirtinga. Atsitiktiniam žiūrovui, užsukusiam į parodą, gali pasirodyti, kad fotografijose veikia trys ar net keturios moterys, o ne viena, kuri, priklausomai nuo fotografijos siužeto ir apšvietimo, atrodo kartu ir jauna, ir brandi, ir romiai graži, ir atstumiančiai baugi. „Nuo pat ankstyvos vaikystės ji (moteris – E. M. F.) buvo mokoma ir įkalbinėjama nuolatos save stebėti ir vertinti. Taip moteris savo asmenybėje veikiančias stebėtoją-vertintoją ir stebimąją-vertinamąją ima laikyti dviem sudedamosiomis ir kartu visada atskiromis dalimis, kurios sudaro jos, kaip moters, tapatybę“, – vėl cituoju J. Bergerį (Pauliaus Jevsejevo vertimas). Visa savo esybe atsisakanti dalyvauti Pario teisme moteris D. Kairevičiūtės aktuose nepaklūsta šiai sistemai, nes net erotika čia išskirtinai savitikslė – reikalinga jai pačiai: išbūti, iškentėti save – „kitą“. Kai kurie darbai nesąmoningai atkartoja kitos garsios fotomenininkės Violetos Bubelytės aktų siužetus, tik, kitaip nei šios, Daivos fotografijose veikiantis „kitas“ – šešėlis, parodos anotacijoje įvardintas kaip „demonas“, – daug ryškesnis ir aktyvesnis, tarsi kviečiantis savo provaizdį veikti, pralįsti pro angą, lyg degantį ratą, būti ar net susitapatinti su juo.

Todėl vienose fotografijose jis tik mėgdžioja savo provaizdžio pozas, kitose – išsiveržia į pirmą planą, tapdamas savotišku lėlininku, neregimom virvelėm valdančiu protagonistę, trečiose staigiai įeina atgal į jos kūną, nenatūraliai jį iškreipdamas arba atvirkščiai – apimti visiškos harmonijos abu tampa monada, vieniu.

Neapsiribodama vaizdiniu lauku, savotišką prieštarą Daiva įveda ir į parodos pavadinimą, ir čia jungtukas „o“ paklūsta ne gramatikos, o menininkės taisyklėms, jautresniam kalbai žiūrovui tampa tiesiog grafiniu ženklu – anga, tarsi universaliu pasakų ir mitų simboliu, jungiančiu „ten“ ir „čia“, šiuo atveju – padedančiu sąveikauti kūnui ir jo šešėliui.

Nedaugžodžiaudama apie savo kūrinius, menininkė visą interpretacijos lauką palieka žiūrovams absoliučiai laisvą, skatindama patiems ieškoti atsakymų, taip pat laisvai leisdama pasirinkti ir parodos žiūrėjimo trajektorijas – eiti prieš ar pagal laikrodžio rodyklę arba tiesiog klaidžioti, paklūstant lemtingam atsitiktinumui.

Žiūrovui nepataikaujama, anaiptol – jis trikdomas, vietomis atrodo, kad D. Kairevičiūtė savotiškai provokuoja stebintįjį, pateikdama įprastam tradiciniam suvokimui priešgyniaujančias kūno pozas ir kompozicijas, prokrustiškai apkapodama kūno ar veido dalis, grubiais potėpiais sujaukdama švelnią ir pasyvią akto estetiką ir tokiu būdu sumaišydama visas kortas.

Todėl fotomenininkės darbuose tai, kas atrodo negražu, iš tikrųjų yra gražu ir atvirkščiai.