Maži burtai Rumunijos dulkėse

Grafikės ir fotografės Daivos Kairevičiūtės fotografijų parodos „Rumunijos dulkės“ atidarymo diena buvo tradiciškai drėgna ir žvarbi, vis pratrūkdavo lapkričio pabaigos šlapdriba, o eksponuojami darbai kvietė į trisdešimties laipsnių karštį – būtent tiek buvo, kai menininkė keliavo į nedidelį Rumunijos kalnų miestelį Garaną. Karštis – kiekvienoje iš daugiau nei pusšimčio nedidelio formato Daivos užfiksuotų nespalvotų fotografijų, pasportuotų ant anglies juodumo rankom drožto pagrindo ir sukabintų baltose Šv. Jono gatvės galerijos erdvėse it kelio linija; tik Daivos kelias – tarsi negatyvas: juodi punktyrai brėžiami baltame fone.

Daivos Kairevičiūtės fotografijos, daugeliui žinomos iš buvusių parodų ir socialinių tinklų, visada turi nedidelę paslaptį ir burtą. Nevengdama specialių efektų ir filtrų, ji mėgsta provokuoti ir „apgauti“ žiūrovą išmaniu montažu, kuriuo besąlygiškai patiki, – taip apleistame dvare mistiškai įsikomponuoja spalvotų vištų pulkelis, gerai pažįstamuose pastatuose veriasi nauji kambariai, nuotraukų herojai katapultuojami laiku ir erdve. „Rumunijos dulkėse“ to nėra, bet burtas kartais veriasi pačiame iš pažiūros paprastame nespalvotame vaizde, kuriame, ilgiau įsižiūrėjus, esti gelmės, įžvelgtos ir užfiksuotos akylaus stebėtojos žvilgsnio.

Kelionė prasideda traukiniu ir šiuo atveju natūralus filtras – kiek apmusijęs traukinio langas, pro kurį stebi karščio rūku aptrauktus peizažus, tingiai besiganančius galvijus, išsišakojančius, nežinia kur vedančius vieškelius. Prie kai kurių darbų nevalingai stabteli ilgiau – žiūrovo valioje traukinį stabdyti ten, kur norisi išlipti jam pačiam, mintyse išsididinant nuotraukos formatą ir apžiūrint menkiausią detalę. Pati menininkė išimčių nedaro, visoms fotografijoms parinkusi nedidelį formatą (kai kuriuos darbus tikrai norėjosi matyti didesnių matmenų) ir išeksponavusi vienodais atstumais – tarsi ritmingai vienodai dunksėtų traukinio ratai, kol paskutinis kadras, sutapęs su saulėlydžiu, lėtai užtemsta it nespalvotame kine.

Kitoje salėje – stoties ir miesto šurmulys, sutikti žmonės ir užfiksuoti veidai – nesišypsantys, atšiaurūs, akys piktai įsmeigtos į objektyvą, kai kurie turi kažką žvėriško, trivialaus, todėl bauginančio.

Veidus fotografijose stebėti visada įdomu, o čia nesinori užtrukti, – žvilgsniai verčia jaustis nejaukiai, bet tai jau Daivos Kairevičiūtės fotografijų braižas – jos socialinės fotografijos visada kiek trikdo. Vengiant nuobodžiai nugliancintos estetikos, Kairevičiūtės fotografuojami žmonės nėra gražūs, o sukurti portretai turi galios parodyti kitą – tą, kurį dažnai norėtum savy nuslėpti.

Šviesiausia parodoje, matyt, ta fotografijų dalis, kur užfiksuota mažo kalnų miestelio fragmentai – prie kalkėm nubalintų sienų ilsisi šunys, pro saulės apšviestus langus vėjas išpučia užuolaidas, vėdinami patalai, už horizonto veriasi dangus: tokia banali iki negalėjimo, daug kur matyta, bet miela akiai tikrovė atveda į paskutinę galerijos salę, pas turbūt įdomiausią personažą – miestelio keistuolę (tokie paprastai vadinami Dievo pažymėtaisiais), prižiūrinčią vietinius maldos namus.

Parodų atidarymai tradiciškai baigiasi tada, kai baigiasi vynas, – drebiant šlapdribai į šaligatvio plyteles gesinamos cigaretės, kažkas juokais kažką prakeikia, bet prakeiksmą atsiima.

Daiva Kairevičiūtė savo burtų neatšaukia ir, vos juntamam skersvėjui pūsčiojant dulkes iš salės į salę ištuštėjusioje galerijoje, tamsus mažo Rumunijos kalnų miestelio keistuolės pavidalas tebeskambina nematomu varpu.

Daivos Kairevičiūtės nuotrauka

– – –

 Paroda veiks iki gruodžio 9 d.