Juoda varna balta plunksna

Kostas Poškus. Medžioklės sezono pabaiga. 2015

Ėjau pėsčiųjų taku godas gododamas, mintyse ilgesio kupinas dainas dainuodamas. Neduok Dieve, garsiai uždainuočiau – vedžiojami šunys tuoj pat kaukimu man paantrintų. Šalimais tako savais reikalais užsiėmusios striksėjo varnos, kurias nevalingai stebėdamas galvojau, kad iš didelio rašto visiškai išsikrausčiau iš krašto: seniau skyriau pilkąsias varnas, juodvarnius ir kitus žavius šios giminės paukščius, tačiau kuo toliau, tuo labiau susipainiojau jų klasifikacijoje. Nejuokauju, nes varniniai man iš tikro patinka. Šios buvo juodos, tiktai snapų pagrindas pilkas. Ir tada pamačiau ją! Tiktai pasakojimuose girdėjau apie baltas varnas, bet jais niekados netikėjau, visados posakį suprasdavau kaip išskirtinumą reiškiančią metaforą. Ši taip pat nebuvo balta, bet jos kairiajame sparne švietė sniego baltumo plunksna. Gal netyčia išsidažė? Ne. Aiškiai matyti, kad plunksna prigimtinės spalvos.

Gruodžio pilkumos danguje prasišvietė bodleriška ūkanota saulė ir jos gulsti spinduliai nuteikė apibendrinimams apie ją, paukščius ir mus pačius. Žiūrint į šarmos nubalintų medžių šakas savaime ant liežuvio galo ėmė suktis žodžiai – Gyvybės medis. Apie jį etnokultūros tyrinėtojai, padainuodami dainą apie elnią devyniaragį, galėtų pasakoti net susiriesdami: „Žmogaus sąlytis su kosmosu, su gamta, mums pamiršti gyvūnų pojūčiai…“ Ir panašiai. Aš kuklesnis. Praėjusią vasarą Lietuvoje gyvenančiam prancūzui, jeigu tikėsime juo – buvusiam medžiotojui, pagal internetinius paveikslėlius piešiau slankas, medžioklinius šunis (jų veisles nuolat painiojau ir vietoj grynakraujo medžioklinio vis nupaišydavau kiemsargį vulgaris), šernus ir galiausiai elnius. Piešiau vos ne ekstremaliomis sąlygomis, nes, nors mudu su užsakovu siejo abipusė simpatija, varžė kalbinis barjeras: jis lietuviškai mokėjo pasisveikinti – „liapa diena“, aš prancūziškai keliais žodžiais daugiau, bet jie netiko vyrams bendrauti. Beje, provincijos prancūzai vos ne šimtu nuošimčių yra medžiokliai. Žiniomis iš pirmų lūpų, jie galabija visus judančius padarus iš eilės: elnius, danielius (nuo elnių šie skiriasi nešvankiomis uodegėlėmis ir bjauresniu elgesiu), šernus, kiškius, ežius, visus, išskyrus varnas, paukščius ir, kas baisiausia, skaisčias lietuvaites. Bet ne apie tai kalba – bandžiau skaičiuoti elnių ragų ataugas ir ne iš paveikslėlių – iš kabančių ant sienų raguotų ir bejausmių galvų. Kadangi mano pastabumas susilpnėjęs, o veikiamas Pirėnų vyno dar labiau atbukdavo, tikslumo vis pritrūkdavau. Tada aš, buvęs buvusios sumaučiausios pasaulio armijos seržantas, o šiaip turintis didelių pretenzijų būti dideliu menininku, radau išeitį: komiksiškai atpasakodamas bizantiškąją raguotų vyrų istoriją, įkomponavau užsakovo veidą tarp tų raguotų žvėrių kaukių ir gimtadienių progomis dovanotų butaforinių japoniškų kardų. Leidau sau pasismaginti piešdamas, normalių žmonių požiūriu, visiškas nesąmones.

Rašau „normalių“ ir galvoju, kad esu kuo normaliausias, bet pakankamai gyvenimo užgrūdintas, nesistebiu prašymais ir reikalavimais paaiškinti piešinius. Kitados Vokietijoje tekdavo piešti gėlynuose paskendusius jų mylimus namus ir šis užsiėmimas taip pabosdavo, kad šį tą pridėdavau nuo savęs. Tada aplink susirinkusiai vokiečių šeimynai tekdavo aiškinti, kad ant debesėlių sėdintys angeliukai simbolizuoja gyvenimo džiaugsmą ir virš jų Heimathaus sklandančią laimę, dangumi plaukiančios žuvys – pastovumą ir krikščioniškąsias vertybes, nuo kurių vokiečiai gana nutolę, o burlaiviai – amžiną žmonijos veržimąsi naujų ieškojimų link. Žinant mano lingvistinius sugebėjimus, iki šios dienos neaišku, ką jie suprasdavo iš manosios retorikos, bet pritariamai linkčiodavo: „Ja, gut gut. Alles verstanden.“

Prisiminus dar tolesnius laikus, tai sovietinėje armijoje tekdavo įvairiausiomis progomis raityti kalbas apie tai, kad „…neleisime NATO maitvanagiams raižyti mūsų giedro dangaus. Mes, raketininkai, apsaugosime taikų mūsų darbščios liaudies darbą…“ Išsišiepęs rusas sakė, kad kalbu lyg rusiškai, bet skamba ne visai taip. O zampolitas, kuris ir versdavo mane tokiom progom kalbėti, patenkintas trindavo delnus: „U tebia očen chorošaja litovskaja dikcija.“ Rusai labai nekentė estiško tarimo, lietuvišką toleravo, aš, triesdamas šiuos niekus, prisimindavau visų antisoldafonų enciklopediją „Šaunųjį kareivį Šveiką“ ir karo kapeliono Oto Kaco pamokslus. Jo tradicija visais laikais tęsiama pas mus ir svetur, vadinamojoje mokslinėje ir „aukštojoje“ literatūroje, pamoksluose ir kažkokio neaiškaus meninio žanro pristatymuose: kuo daugiau malti, kuo įmantriau, bet remtis nekvestionuotinais tos srities specialistais ir būtinai kuo daugiau.

Grįžtant prie medžiotojo prancūzo, vėl, matyt, įvyko kalbinis nesusipratimas: Žanas Batistas, atrodo, padarė savas išvadas apie mano bizantiškas istorijas, niekam nežinant susikrovė ryšuliukus į visureigį ir nepranešęs žmonai keliems mėnesiams išbildėjo pailsėti į gimtąją Prancūziją.

Papasakojau visa tai, bet čia tik manosios interpretacijos, nes kiti dalyviai, jeigu išvis ką nors prisiminė, matė visai pro kitas prizmes, kas dar kartą patvirtina, kad realybė objektyviai neegzistuoja ir kiekvienas ją suvokiame savaip.

Kankinant blogoms, liūdesio kupinoms nuotaikoms, kažkodėl sapnuojasi spalvingi, džiugūs sapnai. Gal pasąmonė šitaip gelbsti atidarydama apsauginius vožtuvus? Štai sapne stebime pro seno medinio namo, vos ne bajorų gūžtos, langą plačią vandeningą upę, laukdami mus išplukdysiančio garlaivio. Kai jis atplaukia, turime susisukti su visais rakandais, nes laivas prieplaukoje tik trumpai stabteli. Tada Romas prašosi palaukiamas, bet labai lėtai krapštosi. Kai susiruošia, garlaivis jau nutolęs nuo prieplaukos. Negalime vytis, nes kojos stringa pernykščių žolių brūzgynuose. Mus stebinti Onutė sustabdo nuplaukiantį garlaivį ir galop įvirstame ant denio. Dar neatgavęs kvapo galvoju, kaip gera turėti senus ištikimus draugus. Su ta pačia mintim ir pabundu, bet turi praeiti kiek laiko, kad prisiminčiau, jog nei vieno, nei kito jau nebėra.

Istorija su iliustracijomis apie ligoninę, taip ir vadinasi – „Ligoninė“, parašė dešimtmetė Elena 2014-ųjų gruodžio 30-ąją. (Autorės kalba ir klaidos netaisytos.)

Ligoninė

Štai jau matosi baltas pastatas. Vien jį pamačius mano nugara perbėga šiurpas. O įėjus į vidų sukausto baimė, bet aš nežinau kodėl. Einant koridorium akyse tiesiog šmėžuoja baltos palatos. Gal dėlto taip baisu? Kambariuose sužymėtuose numeriais matosi pavargę veidai. Galiausiai sustojame. Dažniausiai prie lašinių kambario. Brr… pradedu drebėti ir nežinia ar iš baimės ar iš nuovargio aš užmiegu. Atsibundu palatoje su kažkokiu keistu vamzdeliu įsmeigtu į ranką. Ir jau žinau, kad man tai nepatinka dėl to, kad negaliu jos judinti. Skaudėt man neskauda. Žiūriu kaip iš lašinės man į ranką teka vaistai. Kai viskas baigiasi ateina seselė su labai neskaniu maistu. Dažniausiai jį palieku mamai. Po pietų lieka daugiau laiko susipažinti su šale gulinčiais vaikais. Jeigu jie draugiški būna labai smagu. Taip ir eina laikas iki vakaro. Man labiausiai patinka ligoninėj 8 valandą, nes pro langą matosi galybė švieselių. Jos teikia man labai daug džiaugsmo, net nežinau kodėl. Bet vėliau griūnu į lovą, būnu labai pavargusi. Bet šio atsitikimo aš nelaukiu. Aš nenoriu dar kartą atsidurti ligoninėje.

Mano vaikystės ligoninės patirtis – gal buvau tokio amžiaus, o gal vyresnis – kiek kitokia: pakilo temperatūra, pradėjau pliaukšti nesąmones. Motina nuo kirmėlių gydydavo vaikus šaukšteliu cukraus, užpiltu terpentinu, žaizdas – ant beržų pumpurų užpilta naminuke – šį vaistą pagiriomis, ypač kaip vidinį, mėgo tėtis. Tą kartą nepadėjo niekas, todėl tėtis bėgo kviesti greitosios pagalbos. Mobiliųjų tuomet nebuvo, laidinius turėjo tik išrinktieji, todėl tikrąja šio žodžio prasme bėgo į greitosios pagalbos, ar kaip ji ten vadinosi, stotį. Atvažiavo visi kartu, gydytojas (tuo metu greitąja važinėdavo ir rimti gydytojai), vien tik pažiūrėjęs į mano raudonai išbertą kūnelį, nustatė diagnozę – skarlatina, reikia dešimčiai dienų guldyti į infekcinę palatą.

Gulėjau smetoniško modernizmo pastato palatoje, kurioje prieš keliolika metų, šitai žinojau iš motinos pasakojimų, meningitu mirė mano penkiametis broliukas – tuo metu buvau visiškai neplanuojamas. Ką čia ir kalbėti: tais laikais vaikai atsirasdavo tik šiaip sau, kaip tėvų meilės ar tik atsitiktinio suartėjimo užgaida. Gulėjau vienas toje nykioje palatoje, apsuptas pilkų nakties vaiduoklių. Sąmonė prašviesėjo, o tuo metu pristatė man draugą – bendraamžį Visocką oranžiniais plaukais. Kitą dieną – taip pat oranžinį keleriais metais jaunesnį berniuką. Atkutome ir buvo palyginti smagu, jeigu nekreipėme dėmesio į tą faktą, kad kartkartėmis įbėgdavo moterys baltais chalatais: griūdavome kniūpsti, o jos į mūsų vaikiškus užpakalius besdavo adatas. Mokytas iškentėti skausmą, kažką darydavau ne taip: „Kodėl, berniuk, tavo sėdynės raumenys suakmenėjo?“

Apskritai dešimtadienis ligoninėje nusibodo: pokalbiai nusibodo, didesnysis pacientas su mažesniuoju ėmė elgtis pagal klasikinius dedovščinos principus, aš paišinėjau vokiečius, kariaujančius su rusais, pirmiesiems suteikdamas pranašumų, o piešinukus, savo draugų ir moterų baltais chalatais džiaugsmui, kabindavau ant sienų. Mano dailės studijas nutraukė labai pikta vyresnioji sesuo – suplėšė mano ekspoziciją. Paskutines dienas teliko žiūrėti pro langą ir skaičiuoti rudeniškai pilkame ligoninės sode nutriušusias varnas. Didelio džiaugsmo nesuteikė ir grįžimas į namus; patį pirmą vakarą nuėjau į mišką, ten pasiklydau ir ausyse girdėjau vien varnų karksėjimą.

Kitą dieną mokykloje laukė dar vienas siurprizas – pasirodo, mūsų mokykloje vyko rinkimai į kažkokią darbo žmonių deputatų tarybą, kaip tais laikais buvo privaloma, bufetas prigrūstas gėrimų ir saldumynų. Darbininkai sugudravo ir davė mums, šeštokams, šitą gerą sunešioti į automobilį prie lauko durų. Vėliau sėdėjome pamokoje ir valgėme saldainius. Po pamokų smarkiausi berniukai dėl išgerto alkoholio vėmė parko pakraštyje. O už savaitės po pamokų mokyklos salėje vyko didysis tardymas ir teismas. Reikalas buvo užgniaužtas, nes nustatyta, kad grobstymas vykdytas suaugusiųjų iniciatyva norint užmaskuoti didesnį grobstymą. Iš šitų visų ligoninės ir tolesnių įvykių atsiminimų atmintyje labiausiai išliko nuolat karkiančių nutriušusių varnų vaizdas. Ir ten nebuvo baltų ar baltais sparnais varnų…