Aš, Turkija ir kiti veikiantys asmenys

Prieš Jonines mūsų ikiuke Mokslininkų ir Fizikų gatvių sankryžoje nutiko šis tas netikėto. Prie pat įėjimo, daržovių ir vaisių skyriuje, tarsi koks margas paparčio žiedas išsiskleidė kukli metalinė lentynėlė su knygomis. Akcinėmis. Niekada per porą metų mūsų parduotuvėje nemačiau nieko panašaus. Kadangi atklydėlė trukdė pasiekti kečupą Joninių šašlykams, netyčia dirstelėjau į vargšes išparduodamas prekes. Autoriai ir pavadinimai nustebino labiau negu pati lentyna, lyg pamesta gabenant iš kito, tauresnio, pasaulio. Martinaitis. Daujotytė. „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, tai Kajokas. 1,99 Eur, arba beveik 7 Lt.

– Mama, tu pirksi knygą?!

– O ne, maisto parduotuvėse aš niekad neperku knygų, – atsakau taip pat garsiai, kaip buvau paklausta.

Maža kas nugirs pokalbį. Spoksodama į pavardes lentynoje pasijuntu taip, lyg už nugaros stovėtų Profesorė ir vos vos šypsotųsi. Dar pamanys, kad knygų neskaitau. Ir nepasakysi, kad savo jau perskaičiau – pagreitintu tempu, kaip paskubomis sukamoje kino juostoje. Po studijų dar iš inercijos kaupiau knygas, dabar tyliai dūla pas tėvus – sako, pasiimkit, jūsų knygų spinta gi tuščia; tai kad ačiū, mums užtenka ir Biblijos… Nusiperku, paskaitau ir paleidžiu per rankas.

Martinaitis. Daujotytė. Kajokas. Išpardavimas. Nepamenu, ar toks žodis jau buvo žinomas dešimtojo dešimtmečio pradžioje, veikiausiai ne, bet ir tada Universiteto knygyne kapstydavomės po nupigintų knygų lentynas ir traukdavome vyresnių už mus studentų poezijos rinkinėlius, įkainotus centais, tada kraudavome narveliuose Saulėtekyje, nebetelpančias gabendavome į Lietuvą, pas tėvus, ir niekada – atgal.

Stebeiliju į Kajoko romano kainą, skaičiuoju litais, eurais, nors viskas ir taip aiškiai parašyta, ir regiu – kas pasakys kodėl – „Raganą ir lietų“, paskutinį pirmo leidimo egzempliorių, skaitau kaime, vienkiemyje, močiutės iš Sibiro parsigabentoje lovoje. Kiek jis kainavo, tas vienas pirmųjų skandalingų naujosios Lietuvos romanų? Ar norėčiau perskaityti jį dabar? Antrą kartą nieko neskaitau. Taip nusprendžiau, kai antrame kurse turėjau grįžti prie mokykloje pamilto „Altorių šešėly“. Po šio romano pasidariau tris išvadas: 1) neskaityk to paties kūrinio dukart; 2) neskaityk poetų prozos; 3) lietuvių literatūra – neįgali ir dėl to reikalinga atskiro, padidinto dėmesio. Tai nereiškia, kad meilė lietuvių literatūrai sumenko. Anaiptol. Kuo labiau pažįsti mylimojo trūkumus, tuo brangesnis jis tampa ir tuo subtilesnių, kitiems nematomų gerųjų savybių įžvelgi. O mažos paslaptys, tik mums vieniems suprantami niuansai susaisto, įpainioja, įpareigoja ir net po skyrybų išlieka draugiški santykiai, jo neišmeti iš feisbuko draugų ir neištrini telefono numerio, atvirkščiai – laikini jo postus, retkarčiais susitinkate bendrų draugų vakarėliuose ir maloniai pasišnekučiuojate. Galbūt galėtumėte vėl būti kartu, bet deja… gal kada nors, niekada nežinai…

Sveriu rankose Kajoko romaną, tarsi skaičiuodama gramus („ar užteks vakarienei?“). Netikėtas susitikimas keistoje vietoje, nostalgija ir sena meilė apsuka galvą. Martinaitis. Daujotytė. Kajokas. Lietuvių literatūra. Išpardavimas. Trūksta tik mano dviejų diplomų iš trijų gautųjų – bakalauro ir magistro, du už vieno kainą.

– Mama, tu rimtai pirksi?

Reikia knygos į Turkijos viskas įskaičiuota. Neketinau pirkti lietuviško romano. Tikėjausi per pietų pertrauką nubėgti į artimiausią knygyną paieškoti skandinavų literatūros vertimų. Bet pietų pertrauka netyčia vis išsitrina iš mano darbotvarkės. Taigi nuostabusis mūsų ikiukas specialiai man paruošė Joninių dovaną ir dar prieš kelias dienas įbruko į rankas „Verslo žinių“ interviu su Lolita Varanavičiene! Ji sakė, kad lietuvių kūriniai Lietuvoje yra skaitomi labiau nei vertimai. Mėgstu nuoširdžią reklamą. Visada jai sąmoningai pasiduodu. Iš profesinio solidarumo.

– Mama, tu perki?

– Negaliu atsispirti. Neimsiu pelėsinio.

●

 

Pradedu skaityti tik grįžusi namo. Tikrinu, ar 280 puslapių knyga storais viršeliais yra ta išrinktoji keliauti du tūkstančius kilometrų. Į poetų romanus žiūriu įtariai. Proza turi būti daiktiška, aiški, reali. Patinka jausti, kaip teksto čiuptuvėliai apraizgo mano pasaulėlį ir jame spėriai apsigyvena niekada nematyti žmonės, kuriuos per keletą minučių pažįsti taip, kaip nepavyksta pažinti savo vyro per keliolika gyvenimo metų. Gali jų nekęsti, mylėti, su jais bartis, iš jų mokytis. Jie padeda gyventi.

Romanas įtraukia. Iš miesto nuo paties savęs į romantišką dvaro prieglobstį bėgantis jaunas vienišius – būtent tai, ko reikia atostogų susiruošusiai ir ramybės išsiilgusiai kasdienės rutinos nualintai vargo pelei. Romantiškos vakarienės prie žvakių, Gabrieliaus susižavėjimas jaunąja šeimininke Em, paslaptinga dvaro aplinka žada viliojantį meilės romaną. Nors jau pirmosios detalės sako, kad taip nebus (iš seno žydo apsiausto išsiranganti ir į sodo žoles pabėganti neregėta būtybė, Judo virvė dvaro svetainėje), vis tiek noriu tikėti, kad tai bus tik meilės romanas. Nenoriu siaubo, net ir poetiško.

 

●

 

Pirmą kartą Turkijoje romaną atsiverčiu toje vietoje, kur pasirodo naujas herojus – rašytojas Rojus Ruduo. (Simboliški ir kitų romano veikėjų vardai. Kodai ir simboliai – lengva kritikų duona, ypač jei tekste sunku rasti kitų naudingųjų iškasenų.)

Man labai patinka karštis, Turkija, viskas įskaičiuota, tad padedu į šalį lietuvišku niūrumu ir melancholija padvelkusį romaną ir karštu paplūdimio smėliu nustriksiu dvigubo mojito. Nuo baseino atsklinda energingas kvietimas į vandens aerobiką, kviečia tik ladies, bet turbūt visos arba tingi atsikelti nuo gultų, arba gano vaikus vandens parke, nes kvietimą kartoja bent penkiolika minučių: ladies, where are you?

Where are you from? Populiariausias klausimas Turkijoje, jį užduoda kiekvienas užkalbintas turkas – kad įsiviliotų į parduotuvę, kad užmegztų pokalbį, kad atkreiptų į save dėmesį. Pasiklydau Kušadasyje, besimakaluodama po turgumi virtusį senamiestį. Trys iš trijų kalbintų vyrų, įskaitant policininką, nesuprato mano klausimo, kaip nueiti iki jūros, bet užtat paklausė manęs: where are you from?

...Lithuania? – pauzė bilietus į Efesą parduodančio vaikino greitakalbėje. Toliau pasiruošiau išgirsti: „Ryga“, betgi ne: …Latvia, Estonia. All the same, – sako ranka braukdamas sau per veidą. Kurortiniuose miestuose gyvenantys turkai, spėju, nustato visų kilmę dar prieš paklausdami. Klausti tapo įpročiu, o gal ir savotišku žaidimu: atspėjau ar ne? Ir aš pasigaunu šį žaidimą. Keliaudama per Efesą priešinga turistų srautui kryptimi spėju labai tiksliai: nuo kalno didžiojo amfiteatro link, kur aš dar turėjau brangaus rytmečio ramybės laiko paūkauti vienui viena be liudininkų ir stebėti antikinės kolonos viršuje lizdą susisukusius gandrus, atrieda vokiečių gerontologijos institutas, įkandin – skėčiais užsidangstę jų kolegos iš Japonijos, grupelė žaismingai su gidu diskutuojančių norvegų. Tikra tautų maišalynė, erzelis ir netylantys ekskursijų vadovai – tai šen, tai ten nugirstu ką nors įdomaus, nes pačiai keliauti su grupe atrodo didžiulė kančia, kuriai vargu ar kada ryšiuosi. Kelionė man tėra vienatvės forma, būdas permąstyti save ir pasaulį, sugerti jį su visa įvairove ir margumu. Tauškiantys tarpininkai čia nereikalingi. Vis viena iš ilgo pasakojimo atminty lieka ne daugiau kaip viena frazė. Atmenu tai, ką matau. Garso takelis nebūtinas.

Tiesa, vienatvė kartais kainuoja, tiesiogine šio žodžio prasme. Efese lankiausi sekmadienį, tikėdamasi pasiekti Švč. Mergelės Marijos namą ir dalyvauti vienintelėse tose apylinkėse katalikų mišiose. Aštuonių kilometrų atkarpą nuo Efeso iki Marijos namo galėjai įveikti turistiniu autobusu arba nuosava mašina. Atsitiktinai atklydusiems vienišiams – tik taksi. Ištardžiusi į akis lendančius turistinių niekų pardavėjus (o kas sakė, kad turistas turi tik pirkti?) supratau, kad visi penki vienodai meluoti negali: visuomeninis transportas išties nevažiuoja. Taksistas išskleidė oficialų kainoraštį, bet kai pradėjau raukytis, už tą pačią sumą pasiūlė nuvežti dar prie šv. Jono kapo už keliolikos kilometrų: manoma, kad gyvendamas Efeso apylinkėse, Selčuke, Jonas parašė ir Evangeliją. Teliko tik sutikti ir iškrapštyti paskutinius piniginėje turimus dolerius, užsilikusius nuo ankstesnės kelionės į Turkiją.

Mišių aukai smulkių neliko. Jaučiausi prastai sėdėdama tarp dosniai aukojančių pagyvenusių britų. Ir dar apsižliumbti per pamokslą sugebėjau, nes kunigas lenkas kalbėjo šiaip jau keista tema – apie tėvų meilę paaugliams, – tarsi sėdėtume kokioje eilinėje Lenkijos bažnyčioje, o ne prie Mergelės Marijos namo, kuriame galbūt ji praleido paskutinius gyvenimo žemėje metus, lyg klausytojai nebūtų seni britai, vokiečiai ir ispanai, lyg nebūtume čia atkakę dėl kažko daugiau, o ne dėl tokių nervų muzikos virtuozų kaip paaugliai. Bet, matyt, tai ir buvo mano jautriausioji styga ir staiga pasijutau labai pasiilgusi Lietuvoje, namuose, likusios savo paauglės – nes Turkija jai pasirodė ne lygis, o penkios žvaigždutės su paauglių klubu vertos visos įmanomos paniekos, antikos griuvėsiai irgi nedomino. Man patiko, kad kunigas kalba apie Rytų Europos realybę, apie vaikus paliekančius ir nebegrįžtančius emigrantus: apie tai, kas toli toli nuo vakariečių klausytojų patirties, nuo jų sotaus gyvenimo ir į pažemes nenuklystančio žvilgsnio. Po mišių norėjosi bėgti pas bendraamžį pamokslininką ir prisipažinti, kad aš iš Lietuvos, kad man labai artima tai, ką jis kalba, bet kažkas sustabdė, gal kunigo žvilgsnis, mestas į mano mažytį, dešimtį metų rankinėje trintą iš Fatimos parsivežtą rožinuką, – šalia kitų ant altoriaus šventinti patiestų auksais spindinčių relikvijų jis atrodė varganai, panašiai kaip ekonominis lietuvių emigrantas prabangiame Londono viešbutyje. Tad apsigalvojau. Grįžau į taksi ir nuvažiavau prie beveik nelankomo šv. Jono kapo didžiulės bazilikos griuvėsiuose.

Šią vasarą Katalikų bažnyčia per Mišias skaito Jono evangeliją ir Laišką efeziečiams – tik grįžusi namo atkreipsiu į tai dėmesį ir nusigąsiu, kaip arti visko buvau. Sako, Efeso gyventojai lengvai priėmė naują tikėjimą (kur jie klausė sudėtingo apaštalo laiško? ar apskritai jį girdėjo?), gal todėl Jonas drąsiai jo apylinkėse įkurdino iš Jeruzalės pasitraukusią Jėzaus motiną. Esu tikra, kad pirmieji krikščionys tikėjo godžiau ir pilniau, – nes tai tikrai buvo Naujiena, – nei tiki tie, kurie dabar kaimenėmis mina tūkstantmečius akmenis atkastuose antikos miestuose ieškodami Dievo ir savęs pačių.

 

●

 

Susikraunu mažą rankinę visos dienos kelionei į vieną iš lankomiausių Turkijos vietų – Pamukalę. Bandau sugrūsti įpusėtą romaną, bet nepavyksta. Renkuosi buteliuką vandens.

Važiuoju visuomeniniu ir be aiškių gairių. Žinau, kad užtenka tik pasiekti didesnio miesto stotį, pasakyti kelionės tikslą pirmam prišokusiam darbuotojui ir – daugiau rūpintis niekuo nereikės. Na, nebent priminti, kad atiduotų grąžą, kai atsiskaitau ne kortele. Pilna Turkija vadybininkų, jį turi kiekvienas kokį nors veiksmą atliekantis darbuotojas. Vienas autobuso vadybininkas kruopščiai prižiūrėjo, kad neįlipčiau ne į savąjį ir neatsisėsčiau ne į man skirtąją vietą, nors autobusas pustuštis ir aš mielai būčiau persėdusi toliau nuo lango užuolaidą nervingai traukančios korėjietės, kad, neduok Dieve, nosies galiuko nepakutentų užklydęs saulės lopinėlis. O kitas – autobuso salono – vadybininkas visą kelią vaišino arbata, kava, sausainiais ir gaiviaisiais gėrimais. Pasijutau, lyg pirmą kartą gyvenime skrisčiau verslo klase.

Kelias iš tarpmiestinių autobusų stoties į Pamukalę vedė netoli jūros ir mūsų viešbučio. Mačiau mikroskopinį savo vaikų kambario langą ir suėmė graudulys, kad jie štai laimingi miega, o mama blaškosi lyg įgelta su kitais besitrankančiais po pasaulį, nors išties laimei reikia tiek mažai – baseino, porcijos ledų ir arbūzo skilties…

Laimei, šeima į Pamukalę nevažiavo. Baltas vandeniu aplietas kalnas priminė kančios paveikslą: svilinant mažiausiai 35 laipsnių karščiui statoku šlaitu vorele slinko vaikai, suaugusieji ir senukai su lazdutėmis – visi basi dėl tekančio vandens. Maniau, iškepsiu kaip tikras turkiškas kebabas, kokį valgiau vakar vakare. Net greitoji nespės atvažiuoti. Bet spėjo: vos užlipau, ji jau laukė. Tik ne manęs, o kito vargetos. Aš ištvėriau ir nusliūkinau iki antikinės pirties su Kleopatros baseinu. Net ir per kaitrą sausakimšas siauras baseinas akmenimis nusėtu dugnu neviliojo, ir dar už pinigus. Plika kalva pusvalandį kopti į netoliese esantį amfiteatrą atrodė savižudybė. Iki autobuso namo, atgal į gaivią prabangą, trys valandos. Pradėjau graužtis, kad nepasiėmiau knygos. Išsitraukiau planšetę ir pradėjau pyškinti kiekvieną slidžia balta kreida išklotą baseinėlį. Liko dar dvi valandos. Prisėdau kavinaitėje su bulvių traškučių pakeliu – kitokį maistą bijojau valgyti. Stebėjau turistus. Pasiūlau fotografės paslaugas lietuviškai kalbančiai porelei. Jie atrodė nustebę ne todėl, kad kalbų maišalynėje išgirdo gimtąją, o kad pasisiūliau nufotografuoti. Aha, visi dabar selfiukus daro. Net ir aš, tik prastai išeina. Treniruotis reikia. Bandau, nes vis tiek nėra ką veikti.

Slenku atgal. Dvidešimt minučių, ir aš apačioj.

Iki autobuso dar pusvalandis. Prisėdu kiosko dydžio stiklinėje stotyje be kondicionieriaus, pilnoje japonų ir jų lagaminų – gal man vaidenosi, bet šį vaizdą mačiau ką tik atvažiavusi. Negi jie čia laukia jau kelias valandas? Gal ir ne tie patys, nes jie man – all the same, kaip rytų europiečiai turkams ir greičiausiai visiems kitiems už Lenkijos ir Vokietijos sienos. Jaučiu, kad mano atsiradimas suardo harmoningą japonų tylą, nors esu mažesnė už garstyčios grūdelį. Knyga tikrai išgelbėtų – panirai, ir tavęs nebėra. Bet teturiu buteliuką vandens, geriu, kaimynė nervingai ima stumdyti stalelį priešais save, pakyla, eina pirkti mineralinio ir riešutų. Ir – nespėja jų sutriaukšti, nes atvažiuoja autobusas ir vadybininkas mus susodina kaip kokius darželinukus. Grupelė japonų – priekyje, aš už jų. Visi viename būrelyje. Bendrakeleiviai mikliai, įgudusiais judesiais užtraukia užuolaidas (nors, mano supratimu, vaizdas pro langus nėra vertas visuotinio ignoravimo), vyrai užmiega, moterys kalbasi. Kaip gera nesuprasti nė žodžio, nė vienos mintelės. Todėl šneka neblaško ir netrukdo. Atsiduodu kalnuotam Turkijos peizažui.

 

●

 

Artėja finišas. Pažadu vaikams likusias dvi dienas gulėti prie baseino, kartu su jais. Prie to geriausio, kur padavėjai nešioja vaivorykštės spalvų kokteilius ir sovietinių laikų ledų ant pagaliuko formos šaldytus rankšluosčius: žnyplėmis ištraukia garuojančius iš mobilios kameros ir įteikia ištiestoms rankoms. Viskas be garso, elegantiškai ir pakylėtai. Čia ne Palangos pliažas su rėkiančiais karštais čeburekais ir šalto alaus temperatūros jūra.

Antrą gulėjimo prie baseino dieną pasijuntu paršeliu, kurio vienintelis darbas – ryti ir drybsoti. Niekam nieko apie savo jauseną nesakau, atsiverčiu Kajoką. Jis užlaiko mane senuosiuose miestuose, krikščionybės saulėtekyje, narpliodamas Judo istoriją. „Pasija pagal Mariją“ – atskiras pasakojimas romane. Marija Magdalietė teisina Judą ir teigia jį vienintelį dar iki Kristaus mirties supratusį tikrąją Dievo Sūnaus misiją ir todėl sutikusį atlikti šiurpų išdaviko vaidmenį. Pasauliečių teologiniai bandymai, švelniai tariant, man įtartini, romane jie – šarlatanizmu užsiimančio Rojaus Rudens veiklos rezultatas. Hipnozės seanso metu jis grąžina ponią Em į praeitį ir ji pratrūksta kalbėti Marijos Magdalietės žodžiais. Taip ponia Em atsikrato šiurpių prisiminimų, kad ji neva pasmaugusi savo sūnų, norėdama jį išvaduoti iš lėto merdėjimo po namo griuvėsiais prieš pati išleisdama paskutinį atodūsį. Šis seansas pagydo Em, bet ji vis tiek miršta – be abejo, toje pačioje virvėje, kuri minima pirmuosiuose romano puslapiuose. Beveik tobulas teorijos apie šautuvą išpildymas: jei jis pirmame veiksme kaba ant sienos, paskutiniame turi iššauti (beje, romane yra ir pistoletas; ir jis iššauna labai tiksliai, net nebandydamas klaidinti skaitytojo ar pats pasiklysti siužete). Triukas gerokai nuvalkiotas. Ilgiuosi knygų, kuriose nebūtų nei atsakymų į klausimus, nei kabančių šautuvų. Valdo Papievio „Eiti“ – geriausias pavyzdys, kad neatskleistos smulkios paslaptys yra kur kas elegantiškiau už atvirai išklotąsias skaitytojui.

Toliau verčiu greit, tiesiog pagreitintai, kaip kad studijų metais verčiau krūvas užsienio literatūros prieš A. M. Pavilionienės egzaminą. Perversiškas Jutos dienoraštis ir ponios Em senelio nesybių sąrašas – neįveikiama, ir net kaljanas čia nepadėtų. Daug poezijos, fantazijos, šiurpios paslapties, bet kartu viskas apie nieką – man apie nieką. Į pabaigą siužetas išsikvepia ir panašėja į buitinio trilerio scenarijų.

Prielaida pasitvirtino: prozą rašantys poetai linkę vedžioti už nosies. Pamenu, S. Parulskio „Murmančią sieną“ kadaise pirkau – ir visai ne už akcinę kainą – kaip istorinį romaną. Jis toks ir būtų buvęs, jei ne klasikiniam tobulai nulietam meistro rūbui prisiūtas modernus pamušalas: jauniausios kartos herojaus kalinimo tamsiame požemyje leitmotyvas su sadizmo elementais. Nežinia, ar S. Parulskis pats išsigando savo lakios istorinės vaizduotės, ar redaktorius patarė sukarpyti pasakojimą į skutus, o paskui sudurstyti sodrią istoriją ir prėską dabartį, kad būtų naujau ir „parulskiškiau“. Įtariu (greičiausiai neteisingai), kad būtent redaktoriui norisi ko nors ypatingo, naujo, neregėto ir vietoj normalios, skaitomos knygos išleidžia zabovą literatūros kritikams, kad galėtų atkapstyti lietuvių literatūroje dar neregėtų prasmių, asociacijų ir atspalvių, o paskui įtraukti knygą į -iausių n-tuką, išspausti porą recenzijų ir galiausiai parduoti už savaitraščio kainą. Ką čia apsimetinėti, patinka ir man ieškoti tų naujų neregėtų prasmių, kurių patys rašytojai veikiausiai net ir nededa.

Bet – jei gali neskaityti, tai ir neskaityk.

Iš seno įpratimo negaliu neskaityti lietuvių kūrinių recenzijų, jei tokias aptinku. Viena apie „Ežerą“ – V. Daujotytės. Natūralu, Nacionalinės premijos laureatas vertas pačių geriausių recenzentų. Prisipažinsiu, Profesorės tekstus skaičiau tikrai labai seniai. Dažniausiai iš reikalo. Dabar turbūt pirmą kartą – iš smalsumo. Recenzija pranoksta kūrinį. Geras tekstas teikia didžiulį malonumą, tai nepriklauso nuo žanro. „Romanas negali būti tik išmintingas, išmintis neturi užgožti lengvo, žaismingo banalumo. Didžioji žmogaus gyvenimo dalis yra banali. Ta didžioji dalis nuolat ieško savo atspindžio ir savęs pateisinimo. Todėl romanai ir skaitomi“, – rašo V. Daujotytė.

Tiesiai į mano širdį, kuri ieško iš gyvenimo arba jo ilgesio išaugusios prozos – tikros, juslingos. Ir bėga nuo fragmentiškos, iš skiautinių sudurstytos literatūros – nors toks mūsų gyvenimas su multitaskingais ir reaktyviniais tempais, kai viskas vyksta vienu metu. Štai ir aš dabar rašau nei šį, nei tą, nei apie knygas, nei apie atostogas, nei apie Turkiją. Bet noriu literatūros, kuri grąžintų į prarastą rojų, kai visa yra vientisa.

Grįžtu į ikiuką. Lentynos su knygomis kaip nebuvę. Gal tikrai mane buvo aplankiusi kokia Joninių nesybė iš ilgojo D. Kajoko sąrašo, kurio taip ir neįstengiau perskaityti?

Nusiperku „Veidą“ už romano storais viršeliais kainą ir su vaikais, įskaitant paauglę, patraukiu į lietaus merkiamą Neringą. Šalta, bet sava.