Myśliwskis, Márquezas, Gutauskas: kuri šeimos istorija geriausia?

Į knygyną einu dviem atvejais: jei reikia dovanos arba jei esu gavusi dovanų kuponą.

Buvo pirmas atvejis. Kai apsukusi naujienų staliuką Pilies „Vagoj“ užstrigau lygindama ir rankose sverdama du romanus (leidykla, aprašymas, viršelis, fondų parama, vertėjas, storis, kaina), netikėtai priėjo seniai matytas Žydrūnas, tarsi angelas sargas. Be jokios įžangos, kaip ir esu pratusi panašiomis pagalbos reikalaujančiomis aplinkybėmis, iškart pasidalinau problema: kurį rinktis? Gal šitą, kažkaip geriau atrodo, paabejojo. Aha, ir man geriau atrodo. Nuėjau prie kasos, su abiem. Kurią rekomenduotumėte? Jauna pardavėja, gal anksčiau už mane nuspėjusi, ką nusprendžiau, gal dėl plius dviejų eurų, o gal išties nuoširdžiai ir be jokios abejonės patvirtino: tikrai šitas, girdėjau, labai geras.

Taip Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos išleistas Wiesławo Myśliwskio „Akiratis“ nugalėjo „Baltų lankų“ romaną „Šilko pirklio dukra“. Pirmiausia dėl visai banalios priežasties – viršelio. Antrasis atrodė per daug saldus, banalus, būdingas tik lėkštiems meilės romanams. Net pagailo „Baltų lankų“, lyg ir ne jų profilis tokios knygos. Antra, anotacija. Dėl jų sunku kam konkuruoti su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Koncentruotos, intelektualios, išskirtinai aukštos prabos, nė kiek ne prastesnės už patį kūrinį. Pagavo ir suviliojo. Atmintis, praeities gijos dabarty – man artimos temos.

Kitą dieną atsinešiau ypatingai progai saugotą dovanų kuponą. Gera knyga atostogoms – šventas reikalas.

 

●

 

Pradžia tokia paprasta, kad, pamaniau, būsiu apsirikusi. Karo metų vaikystės nuotrauka: pasakotojas jūreivio kostiumėliu, tėvas per dideliu paltu ir skrybėle; šeimos sekmadienis. Atminty išsirikiuoja eilutė skaitytų panašių knygų, o čia dar ir begalvis gaidys prieš patekdamas į sekmadienio pietų puodą man krauju nužymi taką tiesiai į Gabrielio Garcíos Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ – tiesa, į Uršulos namus įvinguriavusi kraujo srovelė buvo ne gaidžio, o žmogaus, bet kas rūpi spąstus paspendusioms asociacijoms? Tik jas greitai išbaido originali Myśliwskio stilistika: pasakojama šnekamąja kalba, dažnai iš vaiko suvokimo perspektyvos, tai suteikia lengvumo ir ironijos net dramatiškiems karo įvykiams. Vertėjo darbas puikus: atrodo, kad knyga ir buvo parašyta lietuvių kalba, įžvelgiau net širdžiai mielų aukštaitiškų tonų.

„Man literatūros kalba yra šnekos kalba. Savo kūryboje stengiuosi ne tiek atgaminti šneką, tai netgi neįmanoma, kiek išsaugoti šnekamosios kalbos dvasią“, – „Literatūroje ir mene“ šių metų gegužę publikuotame interviu sako rašytojas, „Nikės“ premijos laureatas.

Beje, internete („Interneto negaliu pakęsti. Nesinaudoju juo“, – sako Myśliwskis tame pačiame interviu) aptikau vos keletą publikacijų lietuvių kalba apie šį autorių ir jo kūrybą, nors „Akiratis“ – jau trečioji lietuviškai išleista jo knyga. Keista, kad leidykla to nepažymėjo knygos anotacijoje. Mano atveju būtų sutrumpinusi apsisprendimo kančias.

Jau perskaičiusi „Akiratį“ bandžiau prisiminti, kurioje vietoje praradau susidomėjimą knyga – bent kuriam laikui. Geras romanas visada atsparus aplinkos triukšmui, miegui ir net atostogų pagundoms. O paskutinis sakinys esti gailus kaip atsisveikinimas visam laikui. Šiuo atveju paskutinis sakinys išlaisvino ir leido pasinerti į nustumtas „asociacijas“: Márquezą ir net Leonardo Gutausko „Vilko dantų karolius“. Bet apie viską nuo pradžių.

 

●

 

„Akiratis“ – vienos šeimos istorija, prasidėjusi paskutiniais karo metais mažame Lenkijos miestelyje. Kaip tokiose istorijose – gyvenime, kine, literatūroje – ir būna, žmonės čia skirtingi, kartais besivaidijantys, o prie bendro stalo susirenkantys labiau liežuvių pagaląsti nei stalo įrankiais darbuotis. Gal todėl pirmuosiuose puslapiuose romano pasakotoją Piotrą (Piotrūnėlį, Piotrūšėlį) ir jo tėtį, du labiausiai pažeidžiamus šioje istorijoje, sutinkame kelyje atsiduodančius dėl fotografijos pamišusio vokiečio objektyvui, nors visa šeima tuo metu doroja sekmadienio gaidį ir šiek tiek vienas kitą. Sekmadienio pietūs, gaidžio dalybos puikiai atskleidžia daugumą romano veikėjų, leidžia pasisakyti ir pasirodyti visai didelei šeimai: Piotro seneliams, dėdėms, tetoms ir kukliajai mamai, kuri dalybose kilniaširdiškai nusileidžia ir, kvaiša iš miesto, valgo gaidieną šakute ir peiliu, užuot nučiulpusi kiekvieną kaulelį – juk karas, maistas nesimėto. Vėliau veikėjai pabyra į savo kasdienius darbus, ir gali juos tiesiog jausti šalia – taip puikiai, per individualias detales, kalbos manierą, požiūrių skirtingumą juos rašytojas kuria.

Trintis didžiulėje kelių kartų šeimoje išgena Piotro mamą ieškotis kito būsto, trejetas apsigyvena pusrūsyje pas paneles Ponckas, labai elegantiškas damas. Jų paveikslas vienas įdomiausių romane, labai ilgai išlieka paslaptis, kas gi jos tokios, kad karo metais vaikšto išsipusčiusios, klausosi vis naujų plokštelių ir kasdien kviečiasi nuomininkų vaiką iš pusrūsio gerti kakavos. Tik iš keistų panelių pasišnibždėjimų su mama ir ironiško tėčio požiūrio į šeimininkes dešimtmetis pasakotojas ima suprasti, kad nuo jo kažkas slepiama. Ir nors ne vieną tamsų vakarą praleis prie panelių durų sveikindamas kiekvieną ateinantį ar išeinantį vyriškį, tuo sukeldamas didelį pasveikintųjų sumišimą, paslaptį įmins daug vėliau ir tik suaugusiųjų reikaluose labiau patyrusių draugų dėka.

Panelės Ponckos romanui suteikia pikantiškumo ir lengvumo, atsvaros pilkam karo ir pokario gyvenimui. Jos net Piotro tėčio laidotuves paverčia komišku nuotykiu, kai pasirodo bažnyčioje pavėlavusios ir nešinos didžiuliu kaime neregėtu vainiku.

Švelnios ironijos persmelktas visas kūrinys, pasakojama tarsi pokštaujant, nors kartais pati realybė savaime yra komiška, kaip jau paaugusio ir į komjaunimą įstojusio Piotro žygis į gamyklą skaityti dirbančiai liaudžiai paskaitos apie Staliną. O kartais realybė tokia skausminga, kad net nerūpestingas vežėjo pasakojimas apie miestelio žydų šeimos kelionę į vokiečių valdžios pažadėtus geresnius namus, – tereikėjo tik patiems atkakti į nurodytą vietą, iš kur visi būsią pervežami beveik į rojų, – kelia šiurpą. Autorius meistriškai valdo žodį, nepasakydamas per daug: regis, veikėjai klega, plepa, bet beveik nieko nėra beprasmiško. Skaitytojui atrodo, kad jis tiesiog gyvena tuo laiku, su tais žmonėmis.

Tačiau ne viskas tik taip gerai.

 

●

 

Susidomėjimą knyga praradau toje vietoje, kurios, mano supratimu, galėjo ir nebūti. Kaip ir kitų panašių vietų. Myśliwskis yra tikrai puikus žodžio meistras. Šnekamosios kalbos žodžio. Bet kur reikalai pasisuka į abstrakcijas, metaforas, filosofiją – baigta. Tokių intarpų nedaug, bet jie išskirtinai nesmagūs, skaitant atrodė, lyg vartyčiau savo paauglystės rašinėlius. Galima suprasti rašytoją: gal ir nesolidu visą laiką tik plepėti ir tarškėti, norisi juk ir savo išmintį atskleisti, vieną kitą filosofinę įžvalgą įterpti. Tačiau jos tapo šaukštu deguto medaus statinėje. Filosofiją („[...] tarsi negalėtų pasibaigti tai, kas kadaise prasidėjo, kas įgijo amžiną teisę egzistuoti, tarsi neužmarštis būtų sąžinės erdvė, o mirimas tik perėjimas iš laiko į erdvę“, p. 197) dar įmanoma ištverti, nors ir labai netinka prie bendro kūrinio audinio, bet kas tikrai nuvilia – tai atminties, praeities išdavystė.

Pirmą kartą tai atsitinka suaugusiam knygos pasakotojui aplankius ne patį mylimiausią dėdę Vladeką tame pačiame kaime, kur kadaise gaidį visa šeima dorojo. Dėdės pasakojimas apie kadaise, Piotro vaikystėje, turėtą šunį sukelia pasidygėjimą ir nuobodulį: „Neturėjau kitos išeities, kaip tik klausytis jo toliau, skęsdamas vis tuose pačiuose žodžiuose [...]“ (p. 197). Matyt, visi esame patyrę dabarties kapituliaciją ir gailų nusivylimą sutikę vaikystės herojų po daugelio metų: seną, pavargusį, kalbantį ne tai, ko tikimės, prasilenkiantį su mūsų patirtimi. Tas pats nutinka Piotrui. Bet kam reikia gadinti sklandų, įdomų pasakojimą apie praeitį suaugusio herojaus nusivylimu ja, ir dar nesubtiliai? Į knygos pabaigą tokių pasakotojo vizitų pas vaikystės herojus daugės, ir visi jie bus bespalviai ir beprasmiai, tarsi atsižadantys praeities. Simboliška: po motinos mirties Piotras sudegina visus jos receptus, kuriuos ji kaupė visą gyvenimą ir sukrovusi į didžiulį lagaminą pasiimdavo kraustantis iš vienų namų į kitus.

Pasakojimas būtų buvęs daug skaidresnis, paliekantis švelnų vaikystės ilgesio jausmą, jei rašytojas būtų atsispyręs pagundai leisti pasakotojui tarsi nuo kalno pažvelgti į praeitį. Greičiausiai autoriaus siekis buvo kitas, bet skaitant liko įspūdis, kad pasakotojas tarsi nubraukia tai, kas išgyventa, atriboja nuo savęs. Skaitytojui tai sukelia dviprasmiškus jausmus. Arba tuomet reikėjo labiau atskleisti suaugusio Piotro santykį su vaikyste, užbaigti šią liniją, ne tik pažymėti blankų apsitrynusį punktyrą. Nors apskritai – kodėl kažkas turėtų rašyti taip, kaip įsivaizduoja vienas iš milijonų potencialių skaitytojų?! Rašytojas visada turi pasirinkimą. Skaitytojas – taip pat.

 

●

 

Márquezo „Šimtą metų vienatvės“ perskaičiau šiek tiek pyktelėjusi ant Myśliwskio ir norėdama įsitikinti, kad pirmasis tebėra neprilygstamas šeimos istorijos pasakotojas, – maža ką, jaunystėje tekstai atrodo visai kitaip nei įgijus kiek daugiau patirties ar bent jau metų. Taip, spėjimas pasitvirtino: nors jaunystėje tekstas tiesiog sprogdino, dabar jau nebegaliu taip pasakyti. Ir čia dar tarsi kokia iškasena turėčiau pridurti: daug žmogaus vidinių bėdų kyla iš Dievo neturėjimo ir gerų knygų neskaitymo. „Šimtas metų vienatvės“ gali būti tobulas vadovėlis jaunimui, kaip suvaldyti į visas puses lyg demonai tąsančias emocijas, įveikti gyvenimo nenuspėjamumą ir ką daryti, kai nieko negali arba nenori daryti.

Po Márquezo ėjo Gutausko „Vilko dantų karoliai“, parašyti panašiu metu kaip lenkų „Akiratis“ ir taip pat pelnę apdovanojimų (Lietuvos rašytojų sąjungos premija už geriausią 1990–1991 m. romaną). Abu kūriniai turi keletą sąsajų, todėl labai norėjau juos palyginti. Veiksmas vyksta panašiu laiku, pasakotojai – vaikai, jų šeima – neįprasta, keistoka; abu neturi šeima galinčio pasirūpinti tėčio: vieno – Sibire, kito – sunkiai serga ir tik gražiomis ateities fantazijomis padeda motinai neprarasti vilties. Abi šeimos turi brangenybių lagaminus, kur paslėpta vaikystės atminties esencija: Piotro mamos receptai ir Tadulio šeimos prieškario eglutės žaislai. Receptus Piotras sudegina, žaisliukai į duženas pavirsta patys, neatlaikę dažnų kelionių Kauno miesto grindiniu. Tas „Vilko dantų karolių“ fragmentas, kur žaisliukai sudūžta ir Tadulis juos apgaili, yra vienas gražiausių romane, keliančių graudulį. „Akiratis“ nesugraudino nė sykio – na, žinoma, šis knygos „gerumo“ matas itin subjektyvus.

Gutausko santykis su atmintimi visai kitoks negu Myśliwskio: pirmojo herojus kaupia ir saugo atminties ženklus, reflektuoja juos, netgi fetišizuoja. „Vilko dantų karoliai“ to meto lietuvių literatūroje buvo naujiena, postmodernus ir daugiasluoksnis tekstas, varijuojantis tautos, asmens, kultūros atminties temomis. Tokio romano pasirodymas buvo sunkiai įsivaizduojamas sovietų režimo metais, ir ne tik dėl istorinių motyvų, bet ir dėl netipiškos struktūros. Myśliwskio romanas tradicinis, realistinis, toks galėjo būti parašytas ir XIX a., ir XX a. viduryje – tiesa, atsisakant skyrių ir paskirų sakinių apie Staliną, neapykantą raudonam kaklaraiščiui ir apskritai raudonai spalvai.

Ir vis dėlto: nesigailiu, kad dovanų kuponą iškeičiau į „Akiratį“. Ne tik todėl, kad jis paskatino dar kartą perskaityti jaunystėje mėgtas knygas, bet ir todėl, kad priminė, jog tobulas kūrinys gali būti tiesiog plepėjimas apie tai, kas matyti žmogaus akiratyje. Tai nėra prasčiau už sudėtingas filosofijas. Tik nereikia to gėdytis.