Moterims
Olga Tokarczuk. Bėgūnai. Romanas. Iš lenkų k. vertė Vyturys Jarutis. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019. 391 p.
Vieną šeštadienio rytą mano draugė atsikėlė prastos nuotaikos. Kad taip bus, ji žinojo iš vakaro. Todėl buvo viską suplanavusi. Pirmiausia nurinko svetainės stalą. Į šiukšlių maišą sudėjo šešis beveik pilnus indus sustingusio vakarykščio rameno, prieš tai iš kiekvieno ištraukusi styrančius pagaliukus, – gimtadieniui užsisakė Gretos sekėjos, dalyvaujančios kartkartėmis Vilniuje vykstančiose eitynėse dėl klimato kaitos, viena jų vakar šventė penkioliktąjį gimtadienį. Pauostė tortą – jame trūko tik vieno gabalėlio – ir įdėjo į šaldytuvą. Apdžiūvusius sušius pati suvalgys pusryčiams, išmesti gaila, gal neapsinuodys. Nešvarius indus sukrovė į indaplovę. Sūnui iškepė karštų sumuštinių. Išvažiuoju į Kauną, pranešė, kai abu šeimos vyrai atėjo į virtuvę; paauglė su draugėmis miegos iki pietų. Aš irgi važiuosiu, zyztelėjo mažėlis, bet atsakymas numalšino įkarštį: mama važiuoja į Nykos parodą Maironio muziejuje. Kas tas Nyka, paklausė sutuoktinis, greičiausiai, kad paerzintų jautrią filologę. Tiesiog gražus vyras, atsakė. Žadėjom šiandien važiuoti man batų pirkti, priminė sutuoktinis. Šįkart pats, gerai? Tarpdury dar šūktelėjo baseino adresą, kur po valandos, kaip įprastai šeštadieniais, turėjo būti nuvežtas sūnus. Geležinkelio stotyje nusipirko pirmos klasės bilietą, o išlipusi pirmiausia nuėjo į garsiąją spurginę, kur, kaip kauniečiai sako, premjeras ir meras spurgas valgė. Grįždama sustojo prie gatvėje pardavinėjamų rožių, akį patraukė žalsvai baltos rožiniais žiedlapių apvadais, tokios neregėtos. Paabejojusi paklausė kainos. Aštuoniasdešimt centų. Perklausė. Galiausiai nusprendė nepirkti. Grįžti su rožių puokšte būtų tolygu grįžti rytoj, net jei vyras išties žino, kas tas Nyka.
Šis ilgas pasakojimas – pateikiu jau gerokai patrumpintą – vedė man brukamos knygos link: kiekviena turėtų paskaityti, kiekviena gali būti „Bėgūnų“ Anuška ar ponia Kunicka. Bandžiau atsikalbinėti, kad neskaitau visko iš eilės, bet Nobelio premijos argumentas buvo visiškai nenuginčijamas.
– Ar dažnai tau atsitinka, jog tik atsivertus knyga tampa tokia sava, kad, atrodo, būtų rašyta tyčia tau, – net sakinių bangavimas sutampa su tavo kvėpavimo, sutrikusio iš nuostabos, ritmu? Dar bandai suprasti, kuo tekstas užburia, iš ko jis padarytas, iš kokių stebuklingų metaforų ir prasmių, bet greitai pasileidi paskui žodžius bei vaizdinius ir jautiesi kaip namie, pačiame jaukiausiame ir niekam kitam neprieinamame kamputyje, nesvarbu, kas aplinkui dūgztų; tiesiog – išeini namo. Ar supranti, apie ką aš kalbu? – emocingai klausinėjo draugė.
Atsiverti knygą ir – tiesiog išeini namo. Nebūtina net kažkur trenktis tolyn nuo savo pilkos buities. Deja, išeini neilgam. „Bėgūnai“ yra trumpų atkarpų knyga: skaitytojas pakyla ir leidžiasi gana dažnai, pasakojimas nevientisas, sudėtas iš skirtingų žanrų tekstų, kai kurie erzina, atrodo atsitiktiniai, blaškantys dėmesį. Pradžia – lengva esė apie pasakotojos pasirinkimą keliauti po pasaulį, vėliau įsiterpia keletas tarpusavyje stipresniais ryšiais nesusijusių novelių, laiškų, miniatiūrų. Romano tekstas tipiškai postmodernistinis, mozaikiškas, o kelionės, kurias akcentuoja pristatantieji šią knygą, yra knygos struktūrai būtinas karkasas, bendra vienijanti idėja – lyg siūlas, ant kurio veriami įvairiaspalviai pasakojimo karoliukai. Kelione knyga prasideda, kelione ir baigiasi. Pabaiga nuskamba tarsi „Odė džiaugsmui“, pakylėtai ir įkvepiančiai, lyg stiuardesės prie įlaipinimo tunelio kviestų ne šiaip į lėktuvą, o į rojų ar bent jau į naują pasaulį: „Mums atrodo, kad jų šypsenos slepia lyg kokį pažadą, kad galbūt gimsime iš naujo ir šįsyk tai bus tinkamas laikas ir tinkama vieta“ (p. 387). Kelionė kaip veiksmas peržengia siauras semantines ribas ir beldžiasi į kur kas gilesnius prasminius klodus.
Pasakotoja romane pasirodo nedažnai. Ilgoje įžangoje prisistato kaip psichologijos absolventė, jaučianti potraukį viskam, „kas su defektais, netobula, ydinga, suaižėję“ (p. 20), ir kelionėse ieškanti „klaidingų, nepavykusių kūrinių“ (p. 21), vėliau įterpia pašnekesių su bendrakeleiviais nuotrupų. Visas romanas – tų suaižėjusių gyvenimo pavyzdžių kolekcija, labai marga, bet vis dėlto išlaikanti vientisumą. Romano „eksponatais“ tampa ne tik užkonservuoti kūnai ar jų dalys, pirmiausia – iš pirmo žvilgsnio įprasti žmonių santykiai, tačiau jie slepia gilumines, vargiai pagydomas žaizdas. Visuose skirtingų siužetų pasakojimuose vienaip ar kitaip išnyra keliavimas, judėjimas, nors, kaip minėjau, tai nėra esminis ar savitikslis veiksmas – kelionė pirmiausia skleidžiasi kaip žmogaus būties metafora, ji simboliškai įrėmina romaną: pirmuose puslapiuose keliauja pasakotoja maža mergaitė, paskutiniuose, kur mįslingai užsimena apie būties cikliškumą ir žemiškosios kelionės baigtinumą, – suaugusi moteris.
Antroji romano siužetinė pynė – žmogaus kūno dalių konservavimas pradedant garsių olandų anatomų darbais XVII a. ir baigiant naujausia technologija – plastinacija, kuri išsaugo kūno dalis plastiškas ir įmanomas apžiūrėti iš įvairių pusių. Kaip tai siejasi su keliavimu ir apskritai su pasakojimu? Mažiau atidžiam skaitytojui pasakojimai apie olandų anatomų F. Riuišo, F. Verhejeno darbus kelia nuostabą, regis, jie iškrenta iš bendro konteksto, atrodo tarsi ekstravagantiški svetimkūniai, kaulo karoliukai spalvotų akmenėlių vėrinyje. Be tiesioginių sąsajų su kelionėmis – F. Riuišo kolekcija keliauja laivu į Rusiją, F. Šopeno sesuo gabena per sieną mirusio brolio širdį sijono klostėse, moderniųjų laikų mokslininkas daktaras Blau aistringai blaškosi po pasaulį susidomėjęs plastinacijos galimybėmis, – yra subtilesnių giluminių sąsajų. Pirmiausia – kelionės krypties. Yra kelionė į išorę, į pasaulį, ir yra „ekspansija į kūną“ (p. 205), kylanti iš žmogaus pastangos pažinti, „kaip tokios skirtingos būtys kaip kūnas ir siela jungiasi ir sąveikauja žmogaus kūne“ (p. 201). Visos kelionės – savęs ir pasaulio pažinimo įrankis.
Romane kelis kartus nuskamba piligrimystės motyvas. Tiesa, probėgšmais, vos pastebimai. Pirmą kartą – pasakotojai prabilus apie žmonių kūnų ir organų, pasmerktų „muziejinei amžinybei“ (p. 23), ekspoziciją. Paskutinį kartą – labai panašiomis aplinkybėmis, vėl kūnų, tik jau moderniau įamžintų ir pateiktų, parodoje. „Šios piligrimystės tikslas buvo kitas piligrimas, šiandien galų gale panardintas į pleksiglazą arba (kaip kitose salėse) plastinuotas“ (p. 381), – skamba ironiškai ir kiek makabriškai, nors anksčiau su skrodimo ir anatomijos paslaptimis supažindinto skaitytojo tai nestebina. Atvirkščiai – padeda įminti pasakojimų apie kūnus logiką, bravūriškai veda prie knygos pradžioje paminėtos Šv. Vito katedros Prahoje kolekcijos, kur kadaise eksponuotos šventųjų relikvijos, prie tikrosios piligrimystės ištakų. Dabartiniame, nuolat keliaujančiame pasaulyje piligrimystės sąvoka suprantama gerokai plačiau, o žvelgiant į romano kontekstą – tai gali būti ir tarnystė kitam, kurią renkasi dauguma ilgesniuose pasakojimuose pasirodančių moterų, ir savęs paieška.
Trečias romano dėmuo – tai daug smulkių, pabirų tekstukų iš kelionių, apie keliones, atsitiktinai sutiktus žmones, neįvardintus miestus. Reiktų gerokai padirbėti, jei norėtume atrasti ryšius tarp šių pasakojimų, nors tai visiškai nebūtina.
Žvelgiant paviršiumi, romanas atrodo gana lengvas, nors ir netiks nedėmesingam skaitytojui. Pasakojimai apie keliones tarsi suteikia pramogos, nerimtumo įspūdį. Net finalinis pasakojimas apie profesoriaus mirtį saulėtų Graikijos salų kruize nekelia jokių neigiamų emocijų. Galima interpretuoti kaip tiesiog komišką istoriją, o galima žiūrėti kaip į žmogaus lemties metaforą: viskas, kuo gyvenai ir domėjaisi, lieka pelenų krūvele, išbarstyta virš Egėjo – Odisėjo kelionių – jūros. Bet ir po to, kai tavo laikas čia jau bus pasibaigęs, kitiems jis dar tik prasidės ir visada bus kažkas, kas sakys: „Esu“ (p. 380).
Iš įvairiausių istorijų, ilgų ir trumpų, longreadų ir trumpučių postų (kalbant šiuolaikinių medijų kalba) sudėti „Bėgūnai“ – apie tekantį laiką, apie trumpą žmogaus kelionę čia ir tai, kuo jis ją užpildo. Ne veltui romano pradžioje pasirodžiusia užuomina apie kairos varijuojama knygos pabaigoje, bandant pateikti įvairius žodžio apibrėžimus, bet taip „Google“ tankmėse ir nerandant to vienintelio tikro atsakymo apie tašką, „kuriame žmogiškasis, linijinis, laikas kertasi su dieviškuoju – žiediniu“ (p. 372). Nes turbūt nėra jo, kaip ir vieno vienintelio atsakymo apie žmogaus būtį, kad ir kiek aistringai ieškotume keliaudami po pasaulį, save, savo kūną, santykius su kitais; viskas trapu ir nenuspėjama, ir lieka daugybė mįslių, autorė palieka pačiam skaitytojui pabaigti lyg nuo nieko Kroatijos salose prasidėjusią lenko Kunickio šeimos dramą, susikurti trumpam bėgūne tapusios maskviškės Anuškos gyvenimo tęsinį, nuspalvinti kažkokioje saloje ir kažkur atkakusio Eriko portretą.
„Bėgūnai“ yra ilgo veikimo knyga: tai, kad ją perskaitėte, nereiškia, kad nenorėsite grįžti atgal. Tikrai nereiškia, kad greitai pamiršite. Ir nereiškia, kad teisingai supratau šią knygą. Tai tik viena iš milijonų galimų interpretacijų. Norint tinkamai išstudijuoti romaną, tektų parašyti nė kiek ne trumpesnę knygą – „Bėgūnai“ yra tankus, daugiasluoksnis, įvairiaspalvių gijų kupinas tekstas, dovanojantis didžiulį skaitymo (ir interpretavimo) malonumą.
Beje, esu įsitikinusi, kad šis romanas pirmiausia moterims. Kaip pastiprinimas šios žemės kelionėje. Tai knyga apie silpnus vyrus ir stiprias moteris, kurios arba juos tempia per gyvenimą – kaip Anuška, kaip išlepusio jauno haremo valdovo motina, arba stovi nematomos už jų ir jiems padeda, kaip F. Riuišo sesuo. Dauguma romano vyrų yra silpni, kamuojami paranojos, ligos, priklausomybės, kartais – komiški (kaip vaginų kolekcionierius daktaras Brau). Moterys diktuoja sąlygas ir socialinio žaidimo taisykles. Pasakotoja atvira: „[...] moterys galėtų ramiai apsieiti be vyrų. Jos gerai pakelia vienatvę, rūpinasi sveikata, yra ištvermingesnės, puoselėja draugystes“ (p. 357). Kažin ar vyrams prie širdies toks nuogas feminizmas. Ir nors neprofesionalu skirstyti literatūrą į vyrišką ir moterišką, „Bėgūnai“ pulsuoja akivaizdžiu moteriškumu – stipriu, suvaldytu, racionaliu.
