„Ėko“: raktinis žodis – pauzė
Valdas Papievis. Ėko. V.: Odilė, 2021. 135 p.
Suprantu žmones, kurie neskaito daugiau kaip dviejų to paties rašytojo romanų. Saugosi nusivylimo ar persisotinimo, sako jie. Požiūris, žinoma, vartotojiškas ir mėgėjiškas: ištrauki kūrybos esenciją ir ieškai kito literatūrinės meilės objekto. Geriau tokia meilė literatūrai negu irzulys, argumentuoja jie, ir sunku nesutikti.
Ilgai svarsčiau, ar dėti „Ėko“ į virtualaus knygyno krepšelį. Jau buvau skaičiusi du ar tris Valdo Papievio romanus ir laikiau save šio autoriaus gerbėja – „Odilę“ drąsiai įtraukčiau į visų laikų geriausių lietuvių romanų dešimtuką. O naujos knygos pavadinimas ir anotacija kėsinosi sugriauti susidarytą įspūdį: jei ryškus literatūros lauko individualistas imasi meinstryminių socialinių temų, pakvimpa kažkuo netikru ir pritemptu. Bet kai žmogus esi karantino ir saviizoliacijos spąstuose, renkiesi tai, kas jau patikrinta, slapčia viliesi geriausio ir nebekreipi dėmesio į intuicijos kuždesius.
Taip, ši Papievio knyga labai skiriasi nuo ankstesniųjų. Rašytojas nustebino aktualijų – migrantų, susvetimėjimo, ekologijos, vertybių kaitos – ryškia artikuliacija, nors ir abejočiau dėl anotacijos teiginio, kad „prozos meistras Valdas Papievis perkuria save iš naujo“. Suviliojo ši frazė, patikėjau ja rinkdamasi knygą. Taip, Papievis neabejotinas prozos meistras, tik vargu ar jis save perkuria: rašydamas žongliruoja jau turimu sintaksės, frazių, netgi veikėjų arsenalu, papildydamas nuogais publicistiniais intarpais, kurie galėtų labai jautriai skambėti interviu su rašytoju, bet prozos kūrinyje panėšėja į svetimkūnius, juo labiau kad nieko originalaus ir netikėto nepasakoma, tik konstatuojama, kad pasaulis nusirito į bedugnę paskui pinigus, sėkmę ir žmonių norą turėti vis daugiau. Kita vertus, toks autoriaus pasirinkimas – tiesiai šviesiai išreikšti savo moralinę poziciją, ir negalì tuo nesižavėti. Retas atvejis. Dažniau poetai ir rašytojai kaltinami menka visuomenės reiškinių refleksija.
Knygos pavadinime – šuns vardas Ėko, kuris išvertus iš prancūzų kalbos reiškia aidą. Tačiau ir ekologijos asociacija (vis dėlto ji pirma pasibeldžia į sąmonę perskaičius pavadinimą) stipri ir pagrįsta visu bežanrės knygos turiniu. Žanras nenurodytas, gal ne taip ir svarbu, nors tai geriau padėtų suprasti autoriaus intencijas ir slaptas kūrinio prasmes. Jį galima perskaityti ir kaip visuomenės skaudulius apžvelgiančią esė, ir kaip socialinį manifestą, ir kaip alegorinį pasakojimą.
Pradžioje pasakotojas pabrėžia, kad aprašomi įvykiai – Paryžiaus nykimas, merdėjimas – vaizduotės žaismė, o herojai irgi pusiau pramanyti. Tai brėžia aiškesnę žanro ribą – knyga nėra utopinis romanas, kita vertus, tariamybės įspūdis atitolina skaitytoją nuo kūrinio veiksmo, sukuria distanciją ir galiausiai nepaliečia, nesujaudina, nors tema aktuali tiek asmeniniu, tiek globaliu požiūriu: santykių, vertybių ir aplinkos ekologija, šiuolaikinio žmogaus negalėjimas ar nenorėjimas išlaikyti pauzių.
Pauzė man tapo raktu į „Ėko“ – keistą sumišusių žanrų knygą: „Tu manęs klausi, kas yra rūpintojėlis? [...] tai – mūsų gyvenimo pauzės, kurias mes pamiršome, galbūt todėl viskas taip ir nutiko“ (p. 86). Ši kiek bravūriškai, pasakotojui degantis cigaretę, išsakyta aliuzija į žmogaus santykį su tradicinėmis, taip pat ir krikščioniškomis, vertybėmis knygoje nėra vienintelė, stipriausias akordas paliktas knygos finalui (apie jį kiek vėliau).
Prarastų vertybių leitmotyvas nuolat varijuoja, pasakotojas vis grįžta, bandydamas įvardyti staiga Paryžių ištikusios nykos priežastį: „Gal viskas nuo to ir prasidėjo, sakau sau mintyse, kad nebenorėjome pripažinti savaiminio savo gyvenimų grožio, kad neįstengėme susitaikyti su tuo, kas mums duota, kad norėjome pralenkti patys save, kad siekėme vis daugiau ir daugiau, o to siekdami bėgome nuo savęs ir pro save, kad ėmėmės drovėtis nuoširdumo, kad norėjome išsprūsti iš amžinų tiesų ir vertybių [...]“ (p. 61). Vertybės deklaruojamos aiškiai, pasitelkiant personažus ir įvykius. Pirmiausia tai – žmoniškumas, santarvė su pačiu savimi, jautrumas kitam ir aplinkai.
Pauzė Paryžių ištinka staiga, be išorinės priežasties, tai netikėtas ir nelauktas atokvėpis. Pasakotojas – Paryžiaus gyventojas – ištuštėjusiame, sustojusiame mieste gali nieko neveikti, gyventi tik vedamas vidinių troškimų. Panašu į depresijos būseną („Taip, pasitaikydavo dienų, kai, nežinia dėl ko ir iš kur užplūdus apatijai, net ir dantų pastos tūbelę paspausti būdavo žygdarbis beveik neįmanomas“, p. 103). Tačiau ar atsirastų greitaeigiame industriniame pasaulyje sielelė, netrokštanti tik paprasto žmogiško ramaus buvimo, kai niekur nereikia skubėti: „[V]isiems mums neprošal tokios dienos, kai, tarsi į poilsio namus nuvažiavę, leidžiame sau dykinėti ir dėl nieko nesukti galvos. Kai, irklus iš rankų paleidę, pasiduodame, pavadinkime, laiko tėkmei, visai nesirūpindami, ar į plačius vandenis, ar į užutėkius ji tave neša. Ir koks išminčius galėtų supaprastinti plačių vandenų ir užutėkių lygtį – kas geriau, kas blogiau?“ (p. 104).
Esama ir vidinės rezignacijos, ir kartu ramybės, įsiklausymo į save. Tai knyga apie pauzę žmogaus ir miesto gyvenime. Apie prarastas vertybes ir bandymą grįžti prie jų. Pasakotojas tarsi parodo kelią jų link: užmezga santykius su atsitiktinai sutiktais žmonėmis, susitapatina su atstumtaisiais apsigyvendamas palapinių miestelyje, nuolat kalbasi su savo vidiniu aš, rūpinasi migrantų berniuku. Kitaip tariant, atsiduodama natūraliai gyvenimo tėkmei, liejasi gailestingumas ir meilė artimui. Tai kitoks, didmiesčio gyventojui – ypač vadinamajam „sėkmingam“ žmogui – sunkiai įmanomas būvis.
Kūrinio centre atsiduria improvizuota šventė Paryžiuje likusiems gyventojams: palapinių miestelyje įsikūrusiems migrantams ir šiaip vargetoms, visuomenės paraščių žmonėms. Visų kitų mieste jau nėra, liko tik tie, anksčiau nepastebėti ar keliantys papildomų rūpesčių „normaliems“ miestiečiams. „Ir tai buvo Paryžius – daug amžių, dešimtmečių kurtas ir nesukurtas, miestas, kuriame nebelieka skirtumų tarp gymio ir spalvos, nė charakterio bruožų, miestas be amžiaus cenzo ir be to, ką vadiname socialiniais sluoksniais. Distopijoje išsipildęs vieno vakaro utopinis miestas“ (p. 67), – apie šią brolybės ir lygybės puotą pasakotojas kalba sau ar menamam šuniui Ėko, savo paties aidui, nebyliajam alter ego, vienatvės draugui. Stereotipinė, banaloka, Karlsono ir Mažylio istoriją primenanti sąjunga: žmogus susikuria ištikimą, suprantantį draugą. Tiesa, Ėko dingsta, kai pasakotojo gyvenime atsiranda Emi, bet vis tiek jis tebesikalba su šuniu, jo ilgisi.
Knygos neįmanoma skaityti atskirai nuo socialinių kontekstų, nes būtent jie yra knygos priežastis ir skaitytojo percepciją lemiantis veiksnys. Migrantų krizė. Ekologijos problemos. Pandemija. Per tą laiką, kai buvo pradėta knyga ir kai ji pagaliau pasiekė skaitytojus, praėjo ketveri metai, ir migrantų klausimas evoliucionavo nuo mūsų „neliečiančių“ pabėgėlių kelionių pripučiamais plaustais į Pietų Europą iki nakvynių Lietuvos pasienyje – mažo berniuko Karimo ir jo šeimos istorija lietuvių skaitytojui turėtų būti artimesnė negu bet kada anksčiau, nors papasakota prabėgomis, trumpai. Neseniai pasibaigusi klimato kaitos konferencija Glazge dar kartą, ne pirmą ir ne paskutinį, išryškino ekologijos bėdas, pauzės būtinybę intensyvioje pramonės veikloje ir kiekvieno iš mūsų pasirinkimuose. O pačių pačiausia pauzė – jau beveik dvejus metus trunkanti pandemija, kurią kiekvienas išmokome išgyventi, kaip kas išgalėjome: kurdamiesi slaptus nematomus draugus vidiniams pašnekesiams, rengdami virtualias puotas ir iš naujo ieškodami gyvenimo prasmių ir verčių.
Nesiimčiau spręsti, ar aktyvus socialinio konteksto veikimas naudingas literatūros kūriniui, ir kaip ilgai. Kolektyvinė atmintis talpi, tačiau užmarštis dar talpesnė. Patetiška finalinė scena su Dievo Motinos katedros gaisru ne tik nesukrečia – įvykis atminties labirintais atsirita lyg iš tolybių, nors (pagūglinau) buvo 2019 metų pavasarį. Be abejo, ne faktai čia svarbiausi. Deganti, tarsi paaukota katedra yra aiški aliuzija į krikščionišką, biblinę tradiciją – Europos vertybių pamatą: „Ir lyg Katedra būtų išpirkusi miestą, aš matau, kaip jis iš mano vaizduotės griuvėsių atgyja“ (p. 133).
Kaip ir kitos Papievio knygos (gal labiausiai „Eiti“), šioji palieka klausimų. Anksčiau paslaptingi nutylėjimai kėlė susižavėjimą. Skaitant „Ėko“ jie ima erzinti, gal kad skaitytojas jaučiasi lyg tyčia klaidinamas mįslių ir simbolių labirintuose ir persekiojamas jausmo, kad rašytojas lyg per prievartą dirbo, lyg ne visai tikėdamas savo tekstu. Na, bet jausmai nebūtinai tiesą byloja. Galbūt tiesa paprasta, gyvenimiška – galop pradeda nebepatikti tai, už ką pamilai.
