Prieš pat griūvant Berlyno sienai
Laikraščio „taz“ kritikas teigia, kad dešimtmetį gyvuojanti Vokiečių knygos premija (Deutscher Buchpreis) galėtų būti vadinama Vokietijos istorijos premija, mat „šešios, o gal net septynios iki šiol ja įvertintos knygos skirtos arba nacionalsocializmui, arba VDR“. Apie pirmąjį vokiečių rašytojai daug rašė ir anksčiau, o pastaraisiais metais literatūroje ryški komunistinės Rytų Vokietijos praeities tema, mums pažįstami prisitaikymo ir pasipriešinimo motyvai (lietuviškai turime Thomo Brussigo ir Ingo Schulzės romanus, bet ne šios premijos laimėtojus). Toks yra ir šių metų laureato Lutzo Seilerio (g. 1963) romanas „Kruzas“ (Kruso) (jau trumpai pristatytas „Š. A.“ X.28).
Paskelbus Vokiečių knygos premijos trumpąjį sąrašą, „Die Welt“ antraštė paskelbė: „Šis Lūžio romanas turi laimėti Knygos premiją!“ Iš tikrųjų „Kruzas“ buvo laikomas stipriu favoritu – jį lydėjo entuziastingos recenzijos. „Die Zeit“ rašė, kad šiuo debiutiniu romanu autorius „žengė į pirmąją šiuolaikinių vokiečių literatų gretą, kuriai jis jau ir taip priklausė kaip poetas“ (t. p. buvo išleidęs apsakymų knygų). Buvo akcentuojama sodri romano kalba, poetiniai motyvai ir kartu tvirtai suręsta kompozicija. Ši gana ilga knyga yra „poeto romanas“, todėl skaitytojui reikia šiek tiek kantrybės, „kol išsiskleis jo hipnotizuojantis poveikis“ ir „įtraukiantis ritmas“, – perspėjo „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ (FAZ) recenzentas.
Tarp nedaugelio skeptiškų balsų buvo to paties FAZ literatūros kritikas Andreasas Platthausas – jau paskelbus premijos laureatą jis teigė, kad Seileris pasinaudojo kito Rytų Vokietijoje subrendusio autoriaus Uwės Tellkampo grandiozinio romano „Bokštas“ (Der Turm) sėkmės receptu (šis romanas Vokiečių knygos premija įvertintas 2008 m.).
Tačiau „Kruzo“ istorija ir topografija specifinė: veiksmas vyksta VDR gyvavimo pabaigoje Hidenzės (Hiddensee) saloje Baltijos jūroje – sala kartais vadinama „šiaurės Kapriu“, bet anais laikais dėl ten atvykstančių komunistinio režimo priešininkų, nepritapėlių, marginalinių asmenybių ji buvo vadinama „svajotojų ir svaičiotojų, sužlugusiųjų ir atstumtųjų sala“, taip pat „ilgesio sala“, nes laisvė buvo netoli: už 50 kilometrų jūros – Danija. Šis artumas suviliodavo desperatiškam poelgiui – bėgti iš VDR plaukte; kai kuriais duomenimis, nuo 1961 m. (Berlyno sienos pastatymo) šitaip jūroje nuskendo 174 žmonės ir tik vos vienas kitas šiaip taip pasiekė tikslą.
1989 m. birželį į salą atvykęs 24 metų studentas Edgaras Bendleris (Edas), pakerėtas Georgo Traklio poezijos, išgyvenantis asmeninės netekties skausmą, susidomi šiomis istorijomis įsidarbinęs indų plovėju svečių namuose „Atsiskyrėlis“, kurių senbuviai siekia suteikti prieglobstį ir sąlyginę laisvę atstumtiesiems, kad šie nerizikuotų gyvybe jūroje. Tuo labiausiai rūpinasi Aleksandras Kruzovičius, lyg Robinzonas Kruzas, susidraugaujantis su „Penktadieniu“ Edu.
„Süddeutsche Zeitung“ recenzijoje akcentuojami du knygos aspektai. Pirma, tai esąs „nuotykių romanas apie palaužtus žmones, pabėgusius iš visuomenės į bendruomenę, kur viešpatauja laisvės ilgesys ir keisti lovų paskirstymo bei sekso ritualai. Iš to kyla anaiptol ne idiliškas, pankroko skalaujamas alternatyvus pasaulis, kaip priešprieša valstybės galiai, kuri Stasi karininko pavidalu nieko nebepajėgia sutvarkyti.“ Antra, „tai yra „indų plovimo poetika“, vaizduojant, kaip iš burbuliavimo ir ritmų „Atsiskyrėlio“ katiluose maišant „švinkstantį vandenį“ išauga poezija“.
Autorius teigė pasinaudojęs savo patirtimi, bet sukūręs savarankišką personažą. Interviu „Berliner Zeitung“ jis sakė romano juodraštį parašęs per metus, bet dar dvejus jį taisęs, daug ką išbraukdamas, papildydamas. Tai buvęs sunkus laikotarpis: „Žmogus nebemiegi, vis galvoji, jautiesi nieko vertas, kai nerašai, viskuo abejoji. Tai nelengva ir tiems žmonėms, su kuriais gyveni. Tam tikra prasme tampi asocialus. Nebėra savaitgalių, atostogų, nes užsiimi vien tik tuo.“
