Pasakotojo talentas ir fikcijos realumas
Pastaruoju metu mano akiratyje vis sukasi anglų romanistas Davidas Mitchellas. Versti „Debesų atlasą“ buvo nemenkas iššūkis, o perskaityti jo naujausią romaną, „Bone Clocks“ („Kauliniai laikrodžiai“), irgi reikėjo šiokios tokios pastangos, bent jau dėl apimties (apie 600 p.), bet ir dėl to, kad, iriantis per tuos įdomius, meistriškai vyniojamus pasakojimus, intriguojančius personažų likimus, skaitymo malonumą kartkarčiais aptemdydavo abejonės šešėlis: o kodėl taip detaliai pasakojama, pvz., apie arogantiškų Kembridžo studentų vakarėlį smuklėje XX a. devintajame dešimtmetyje ir vėliau vieno iš jų, ciniško šelmio, machinacijų peripetijas. Šis, kaip ir kai kurie kiti pasakojimai, tarsi vinguriuojantis upelis susigeria į smėlį, išnyksta, o vėliau tas personažas bepasirodo epizodiškai ir jau atlieka visai kitokį vaidmenį. Žinoma, šis ir kiti pasakojimai susidėsto į didįjį romano statinį su daugmaž vientisa (arba, veikiau, dvinare) aprėptimi.
O tada norom nenorom turi įvertinti esminius viso didelio užmojo aspektus. Pirmose dalyse į įtaigų, detalizuotą realistinį pasakojimą protarpiais įpinama mįslingų detalių su užuomina į kažkokią stebuklinę, maginę plotmę. Štai paauglė, po susikirtimo su motina pabėgusi iš namų pietų Anglijos miestelyje, prie upės sutinka senyvą moterį, ši žino jos vardą ir paprašo, kad suteiktų jai prieglaudą, jeigu „pirmoji misija nepasiseks“. Daug vėliau skaitytojui ir personažei paaiškėja, kad tai buvo itin svarbus epizodas. Tik maždaug ties 400-uoju puslapiu atsiskleidžia visa maginė plotmė, ir tada grupė nemirtingų, „geriečių“, turinčių antgamtiškų galių, lemtingame mūšyje susikauna su panašiai magiškai apdovanotu būreliu „blogiečių“. Pačių kautynių ir jų priešistorės aprašymas (apie 100 puslapių), manau, sukurptas pagal kuo geriausius maginės fantazijos standartus, bet kaip tik šiame romane jis manęs neįtikina.
Naujasis Mitchello romanas pateko į Bookerio premijos ilgąjį, bet ne trumpąjį, sąrašą ir sulaukė nemažai susižavėjusių kritikų pagyrų, pvz., „New York Times“ (VIII.31) teigiama, kad Mitchellas „rašo su įnirtingu intensyvumu ir budriu gyvybingumu, gėrėdamasis kalba ir nerdamas į visas patirties keistybes – su tuo jokioms naujoms medijoms nėra šansų varžytis“.
Bet skeptikai teigia, kad visa ši pasakojamosios išmonės fiesta turi tuštoką skambesį. Vieno įdomiausių šiuolaikinių literatūros kritikų, Anglijoje gimusio, bet jau ilgą laiką JAV gyvenančio Jameso Woodo, lengvai niekas nesužavės – jis yra skeptiškai pasisakęs apie ne vieną šių laikų literatūros žvaigždę. Žurnalo „New Yorker“ (IX.8) recenzijoje jis pripažįsta, kad „Davidas Mitchellas yra aukščiausio lygio pasakotojas. Naratyvas jam paklūsta nepaprastai lengvai: jo pasakojimas rieda sparčiau negu daugelio rašytojų ir prisipildo savo paties judrios gyvybės. Jauti, kad autorius geba padaryti viską, ką nori, įvairiausiais būdais ir visada įtikinti.“
Tačiau netrukus Woodas skelbia negailestingą išvadą:
Atrodo, kad čia triumfavo grynas istorijų pasakojimas, o žmogiškasis matmuo išnyko. Romanas gimdo savo paties atkartojimus įvairiose vietose įvairiais laikotarpiais: Anglija XX a. devintajame dešimtmetyje, Irakas 2004 m., Amerika 2025 m., postapokaliptinė Airija 2043 m., – bet apima ne formos įvaldymo, o tuščios kompetencijos jausmas.
Kritikas tuštumą regi ir fantastinėje romano plotmėje: „Besvoris realizmas čia glebiai susiduria su besvore fantazija.“ Bet fantastinė plotmė, nors ir užimanti mažiau knygos puslapių nei realistinė, dominuoja kitu požiūriu: paprastų mirtingųjų personažų likimą nemažai lemia fantastiškieji antžmogiai – kaip tik todėl Woodas mini „žmogiškojo matmens išnykimą“ (nors pasako gal per kategoriškai).
Šia proga galima sugrįžti prie ankstesnės Woodo publikacijos (ne tiek recenzijos, kiek esė) apie Mitchello kūrybą tame pačiame „New Yorker“ (2010.VII.5), pavadintos „Biblioteka ant vandens“ („The Floating Library“). Čia pradedama tuo, kad „pasakotojai iš prigimties“ (natural storytellers) iš tiesų turi ne „natūralų“ talentą – priešingai, jie geba nepaprastai įtaigiai perteikti išmonę, t. y. dirbtinį, o ne natūralų dalyką, sukurtą žmogaus, o ne gamtos.
Laikydamas Mitchellą kaip tik tokio talentingo pasakotojo pavyzdžiu, Woodas iškelia kitą paradoksą: nors „Debesų atlaso“ pasakojimams būdinga tam tikra postmodernistinė distancija, nuoroda į jų fiktyvumą, tai nė kiek nesumažina jų realistiškai paveikaus įtaigumo. „Tarkim, atskleidus, kad Adamo Juingo dienoraštį galbūt sufabrikavo jo sūnus arba kad Luizos Rej žurnalistinis kryžiaus žygis Kalifornijoje galėtų būti trileris, parašytas kažkieno, pasivadinusio Hilari V. Haš, iš tikrųjų tik sustiprinamas autonominis šių fikcijų realumas.“
Woodas, kaip kritikas, stiprus tuo, kad pavienį kūrinį arba rašytoją sugeba matyti labai plačiame literatūros kontekste. Pratęsdamas minties giją, šiame straipsnyje jis rašo: „Žinoma, tas paradoksas, kad fikcijos fiktyvumas tik sutvirtina jos realumą, yra bent toks pat senas kaip „Don Kichoto“ antroji dalis ir mums primena, koks senovinis yra romano formos postmodernumas.“
Mitchello skaitytojai žino, kad jau nuo pirmojo romano, „Ghostwritten“ (1999), jis yra pamėgęs kompoziciją, sudarytą iš savarankiškų, tik netiesioginėmis jungtimis susietų pasakojimų, vaizduojančių įvairias pasaulio vietoves įvairiais laikotarpiais. Woodas gėrisi šiuo gebėjimu įtaigiai byloti skirtingais stiliais, skirtingais balsais, realistiškai atkurti įvairių kultūrų aplinką ir atmosferą. Tačiau taip pat jis negaili pagyrimo visai kitokiam, kompoziciškai daug paprastesniam romanui „Juodųjų gulbių slėnis“ (be „Debesų atlaso“, vieninteliam pasirodžiusiam ir lietuviškai) – iš dalies autobiografiniam, nuosekliam pasakojimui apie paauglio augimo džiaugsmus ir kančias Anglijos provincijoje.
Akcentuodamas Mitchello talentą, Woodas teigia, kad iš tokio rašytojo turi būti reikalaujama daug ir šiuos lūkesčius jis ne visada pateisinąs, o toliau kalba apie jo kūryboje pasitaikančią eklektiką ir – tai gal dar svarbiau – „moralinio ir metafizinio spaudimo stygių“. Čia kritikas vėl pasidairo po platesnį literatūros kontekstą. Kaipgi neprisiminsi, kad pas mus pastaraisiais metais įprasta kalbėti, jog postmodernizmas jau yra praeitis, nesiteikiant paaiškinti, o kas gi radosi jo vietoje. Tai štai Woodas bando bent jau užčiuopti šį klausimą:
Postmodernizmas atėjo po modernizmo, o kas gi ateina po postmodernizmo? „Postpostmodernizmas“ mus kreipia prie begalinio mikčiojimo. Apibūdinimas „po postmodernizmo“ suponuoja atotrūkį, o jo juk nėra. Galėtumėme tenkintis „vėlyvuoju postmodernizmu“ – terminu, suponuojančiu ypatingą šiuolaikinės prozos būtį be tėvynės (statelessness) – ji klajoja, ir gana smagiai, tarp tradicijos ir novatoriškumo, realizmo ir antirealizmo, masinės auditorijos ir elitinio kritiko. Šitaip Davidas Mitchellas „postmodernistinį“ romaną [„Debesų atlasas“ – L. J.] palydi „tradiciniu“ komišku tapsmo romanu [„Juodųjų gulbių slėnis“], o paskui pateikia įprastinį istorinį romaną [„The Thousand Autumns of Jacob de Zoet“ – „Tūkstantis Jakobo de Zuto rudenų“].
Turėdamas galvoje ne tik Mitchellą, Woodas kalba apie sodraus naratyvo suklestėjimą pastaruoju laikotarpiu:
Vietoj svarios tylos, tapusios ankstyvojo postmodernizmo (arba, jeigu norite, vėlyvojo modernizmo) didžiąja tema, kalbai skelbiant pokario išsekimą ir savo pačios negalimumą, kaip antai Becketto arba Blanchot kūryboje, radosi užtikrinta pasakojimų gausa, neretai komiškas istorijų kūrimo perteklius. Skaitydamas Mitchellą, skaitytojas niekada nesusirūpina, kad kalba gali būti neadekvati autoriaus užduočiai, ir man tai atrodo kartu pasakiška sėkmė bei metafizinis stygius.
