Prieglaudos dabar vadinamos slaugos ar globos namais, pensionais, o patys seneliai – senjorais. Ir žodis išlaikytiniai jau nelabai tinka, nes žmonės ten dažniausiai išsilaiko patys. Dar ir personalą išlaiko. Prisimenu, kaip tas įstaigas liaudis buvo praminusi ubagynais, bagadelnėmis. Bijojo kaip ugnies ten atsidurti. 

Yra sniegas, baltas balčiausias peizažas, mieste ir už miesto, ypač ten. Sniegas daugsyk vadavo iš tamsybių, net metafizinių. Kai sninga, dažnai norisi melstis. Tą sakydavo mums per paskaitas Šv. Rašto profesorius. Išeitų, kad biblinė tiesa. Bet posūkis nelabai vykęs. Girdėjau patarimą: nekalbėk apie tiesą, sakyk, kas gražu, ir tada patikėsime.

Čia, žinoma, šiek tiek senų prisiminimų, šiek tiek užuominos į karantiną ar į šventinę vienatvę, klastingai užgulančią tam nepasiruošusius. Bet ir priekaištas sau dėl neaplankytų kalinių, ligonių, pabėgėlių. Kalinių lankymas neišbrauktas iš septynių artimo meilės darbų kūnui sąrašo katekizmuose.

Jėzaus gimimo ir Šventosios Šeimos, deja, niekas nenufotografavo. Nė neaprašyta visa kaip reikiant, tik vienas kitas veiksmas, žodis ar nusiteikimas. Lyg tyčia, kad būtų paslapties, intrigos. Ar noro įrašyti ką nuo savęs, įpiešti į tuščias paveikslo vietas. O istorija graži, sako, pati gražiausia pasaulyje.

Moteris buvo mirusi prieš dvi savaites. Vyras atėjo į parapijos raštinę kviesti kunigo, bet visi kunigai tuo metu buvo rekolekcijose. Palaidojo patys, kaip mokėjo. Paskui vis tiek prašė pašventinti kapą. Žiūri rudom akim ir nesitraukia. Jie – vargšai, kuriuos taip myli ir gina popiežius Pranciškus. Tikri vargdieniai. Moteris daug metų elgetaudavo Bernardinų šventoriuje.

Po karo čia sugrįžęs bolševikų režimas irgi medžiojo kunigus ir vyskupus. Mūsų monsinjorą pagauti nebuvo didelio vargo. Jis nesislapstė, kitame Lietuvos pakrašty sakė suvargusiems pokario parapijiečiams poetiškus pamokslus, mokė vaikelius poterių, kalėdojo. Dar trejus metus po savo primicijų. Kol atėjo į bažnyčią atitinkami pareigūnai ir jį, mažą, jauną kunigėlį, išsivedė.

Jeigu hibridinio karo sąlygomis lietuviškoji cenzūra veiktų geriau, nereikėjo šį rudenį paleisti į masinius ekranus Giedrės Žickytės filmo „Šuolis“. Mūsų vienišas bėglys nevykėlis, Simas Kudirka, 1970 metais papurtė visą Ameriką. Jis ir nelegalas, ir bėgo dėl ekonominių priežasčių, ir buvo tada pavojingo amžiaus, nekalbantis angliškai. Ne nėščia moteris ar nepilnametis.

Popiežiaus Pranciškaus mokymas atsimuša į sieną. Nežinia, ar buvo dar kada nors, net gūdžiausiu sovietmečiu, atsitikimas, kad į kunigų seminariją iš visos Lietuvos įstotų vos trys kandidatai. Kalbama, kad per metus lauk išėjo kiti aštuoni seminarijos auklėtiniai. Dar vienas šį rudenį išleistas akademinių atostogų, mat išgėrė mieste alaus. Gal dar pasiginčijo su vadovybe.

Gustas iškeliavo antradienį, jau vakarop. Per pietus dar buvo Paskutinis patepimas. Šventi aliejai ant tatuiruotos vaikiškos krūtinės, baltų rankų, virš deguonies kaukės. Viešpatie, tu viską žinai. Ir tu viską gali. Taip ir įvyko – jam viską žinant ir galint viską. Kai tepiau gražų Gusto kūną, prietaisas, matuojantis pulsą ir deguonies kiekį kraujyje, rodė dvi poras aštuntukų.

Ne to norėjau iš šios nuotraukos. Buvo pristatyta internete vienu žodžiu – Litauen. Gal dar nuoroda į Pirmojo pasaulinio karo laikus. Nieko sau! Debesų Lietuva, nenugalėta, neprispausta prie žemės, plati ir laisva kaip tos padangės. Vaizduotė veikia. Regiu jauną šviesių akių pilotą, nukreipiantį savo objektyvą ne į karinius taikinius apačioje, bet aukštyn, į amžinąjį dangų.