Klausykla ir gyvenimas

Tas mažas popieriukas būtų labai tikęs prieš mėnesį, kai dar buvo gavėnia ir girdi raginimus atlikti velykinę išpažintį. Kita vertus, prisimenu nuo vaikystės, kad velykinės išpažinties laikas tęsiasi iki pat Sekminių, o Lietuvoje jis prailgintas iki pat Šv. Petro ir Povilo atlaidų. Taigi jei būtų čia koks parapijos biuletenis, galėtum sakyti, kad iš naujo kviečiame prie klausyklos.

Esu anksčiau matęs ne vieną panašų spaudinį, išpažinties kortelę, XVIII ir XIX amžiaus, lotynų ir lenkų kalba. Ši – pirmoji lietuviška ir pirmąsyk su numeriu. Niekur neteko skaityti, kaip jos funkcionavo ir kam jų apskritai reikėjo. Nejaugi kiekvienas, gavęs nuodėmių išrišimą ir traukdamasis nuo klausyklos, dar gaudavo į delną pažymėjimą? Parsinešti namo kaip prisiminimą, bažnytinį suvenyrą? Įrodymas, kad esi švarus ir gali sėstis prie Velykų stalo? Pateikti klebonui? Ar laikyti rankoje einant Šventos Komunijos?

Greičiausiai ta praktika buvo susijusi su švietimo sistema. Kitaip tariant, kontroliuoti mokinių ir studentų religinį uolumą. Velykinė išpažintis laikyta katalikiškos tapatybės požymiu. Minimumas, reikalingas priklausyti Bažnyčiai. Marijampolėje veikė vienuolių marijonų gimnazija, gal ir kokia jų globojama amatų mokykla ar internatas. Tačiau kortelės numeris didžiulis – 6434. Tiek sielų tada priskaičiuodavo geroje parapijoje.

Šie trapūs, miniatiūriniai popieriaus lapeliai išliko todėl, kad buvo laikomi maldaknygėje, tarp abrozdėlių, ar kokioje kitoje knygoje. Tai ir vėl klausimas: kas juos ten paliko? Tas, kuris atliko išpažintį, ar tas, kuriam buvo pavesta išpažinčių kontrolė? Jeigu pirmasis, imtum galvoti apie tikėjimo dramas, protestą, atsisveikinimą su religinėmis praktikomis. Sudie, progine klausykla! Sudie, sąžinės kontrole! Tik pasveikintum už drąsą ir sąmoningumą. Jau labai greitai tokių spaudinių Marijampolėje neliko. Aišku, procesą paspartino tarybų valdžia. Bet ir šiaip išpažinties sakramentas nepakenčia viešumo.

1942 metais, per tą pačią gavėnią, į Marijampolės vienuolyną buvo ištremtas Vilniaus arkivyskupas metropolitas Romualdas Jałbrzykowskis. Nenorėjęs paklusti vokiečių valdžios diktatui, todėl gestapas prievarta įsisodino į automobilį ir atgabeno. Išsėdėjo uždarytas Marijampolėje dvejus metus. Tai buvo dalis represijų prieš patriotiškai nusiteikusią lenkų dvasininkiją Vilniuje. Išvaikyta kunigų seminarija, dalis klierikų, kunigų ir vienuolių atsidūrė Lukiškių kalėjime. Lenkų visuomenė mieste dėl to įtarė ir lietuvių dvasininkų intrigas. Paskui po kelių dienų, kovo pabaigoje, rusų lėktuvai kelis kartus bombardavo Vilnių. Nukentėjo lietuviškos įstaigos, kareivinės, Šv. Mikalojaus bažnyčios klebonija. Po griuvėsiais žuvo kunigas Čibiras ir dvi šventos moterys, keliolika lietuvių kareivių, vyskupas Reinys buvo sužeistas. Savo dienoraštyje vilnietis kunigas Pranas Bieliauskas pasakoja, kad kai kas mieste kuždėjo apie Dievo bausmę. Velykos balandžio 5-ąją irgi buvusios „su ledais ir sniegu“.

Tokių įvykių fone pažyma apie atliktą velykinę išpažintį atrodo juokingai. Pageltęs, prastas karo metų popierius. Išvaizda ir formatas man primena tarybinių laikų kino bilietus. Tik jie būdavo žalsvos ar melsvos spalvos, su kontrolės nuplėšiamu galu. Kai eidavome į kino teatrą visa govėda, įsigudrindavai taip sudėti bilietus, kad vienas ar du liktų nenuplėšti, su kontrolės šaknele. Žiūrovai grūsdavosi, kontrolierės prie durų dažniausiai skubėdavo, nesiterliojo atskirai su kiekvienu. Tada kaip nors perduodi laimingąjį bilietą kitapus durų laukiančiam draugui ir sutaupai mažiausiai 25 kapeikas. Jei tuo metu būtų kursavusios išpažinties kortelės, žinau, kad irgi būčiau radęs būdą, kaip apmulkinti bažnytinę kontrolę ir pravesti draugą ar pats įeiti į katalikų tikėjimo salę be bilieto.

Šiandien jau kiekvienas Pirmosios Komunijos vaikas suvokia ir garsiai pasako, kad pas Dievą nereikia nei bilietų, nei pažymėjimų. Tačiau kas iš tiesų jaudina ir atrodo ypatinga žiūrint į tą lapelį, tai ir yra jo menkumas, nereikšmingumas, absoliutus niekis. 70 mm ilgio ir 35 mm pločio popieriaus skiautė. Siaučiant karui, su visais klaikiais konclageriais ir getais, kasdien žūstant tūkstančiams, o nenugalimąją Bažnyčią suparalyžiavus gestapui, kažin kas Marijampolėje, gal koks nupiepęs ir drebantis mokinukas, atliko velykinę išpažintį ir gavo nuodėmių išrišimą. O gal tik šiaip – „nuodėmių“? Ir net jei nuodėmės būtų buvusios rimtos, pačios tikriausios, ką tai galėtų reikšti palyginus su visu 1942 metų gavėnios turiniu!  

Nereikia atsakymo. Ir Marijampolės parapijos, ir Bažnyčios, ir visos Lietuvos ateitis, likimas tuomet sprendėsi ne klausyklose, o karo laukuose, ginklais, jėga, krauju, pinigais. Per visas didžiąsias pasaulio nuodėmes. Visuotinio, bendro nuodėmių atleidimo čia nepraktikuojama. Yra tik frazė mažomis raidėmis, turbūt lengva ranka, išspausdinta lapelio apačioje: „Dievo gailestingumas amžinas.“ Taigi lieka tik jis ir aš. Klausyklos klientas Nr. 6434.

Beje, numeriams lageryje, fronte, kapinėse irgi galioja ta pati amžina tvarka.