Bažnyčią uždarė 1948 metų pabaigoje, kaip ir daugumą kitų senamiesčio bažnyčių. Atėjo vykdomojo komiteto atstovai, paėmė iš klebono Kretovičiaus bažnyčios raktus, ir baigta. Senieji Vilniaus kunigai pasakojo, kad valdžia leido vyskupijos vadovybei rinktis, kurią iš dviejų susiglaudusių bažnyčių uždaryti – Šv. Onos ar Bernardinų. Vyskupija pagalvojo, pasimeldė ir pasirinko Bernardinus.

Skaitydamas galvojau ir apie mūsų laikų kunigiją. Kodėl ji nebeįdomi, nebeaktuali paprastam žmogui. Ir kodėl patiems kunigams nebeįdomu Bažnyčioje. Aišku, visi mes sekuliaraus amžiaus vaisius. Čiauškėk nečiauškėjęs apie dievišką artumą.

Sutvėrė į savo paveikslą ir panašumą, – praneša Biblija žmogaus sukūrimo istorijoje. Ir pakartos dar sykį. Užantspauduos. Žinoma, girdėta ir paties cituota daugybę kartų. Bet nemaniau, kad kada nors gausiu patirti tą pranešimą taip tiesiogiai ir be jokio pasirengimo.

Bet laiškų rašymas ir siuntimas – tai malonės būsena. Panaši į tą, kurios reikia meldžiantis ar einant sakramentų. Ir kaina atitinkama. Kada kalėjime ar lageryje valdžia norėdavo ką nors nubausti, atimdavo papildomą maisto davinį ir laiškus. Arba dar žiauriau – nuteistas be teisės susirašinėti. Laiškai iš laisvės ateina, o žmogaus, kuriam rašoma, jau seniai nėra.

Ši Kristaus prisikėlimo scena, pavadinta Resurgam, yra kalendorinė dėl kitos priežasties. Aplinkui tuos kelis praėjusius mėnesius per daug buvo įsisukusi mirtis. Nereikia nė karo. Cvakteli trumpai telefonas, ir vėl laidotuvės. Trink netrynęs – nepalengvės.

Tam tikra prasme Vilniaus krašto klausimas dvidešimt metų ir pas mus, ir kitur Europoje buvo tarsi lakmuso popierėlis: pasakyk, kam priklauso ta teritorija, ir bus aišku, kas tu esi. Lygiai kaip dabar Krymo pusiasalis.

Šiaip kiekviena katalikiška bažnytėlė, atsiradusi kur nors Sibire ar panašiai, dvelkia šiluma ir romantika. Žinai, kokia tai buvo paguoda žmonėms, netekusiems namų ir įprasto gyvenimo. Net po daugelio metų, kai tos bažnytėlės jau buvo tapusios griuvėsiais ar perdirbtos į sporto sales bei parašiutininkų klubus, šalia jų norėjosi klauptis.

Esu anksčiau matęs ne vieną panašų spaudinį, išpažinties kortelę, XVIII ir XIX amžiaus, lotynų ir lenkų kalba. Ši – pirmoji lietuviška ir pirmąsyk su numeriu. Niekur neteko skaityti, kaip jos funkcionavo ir kam jų apskritai reikėjo. Nejaugi kiekvienas, gavęs nuodėmių išrišimą ir traukdamasis nuo klausyklos, dar gaudavo į delną pažymėjimą? Parsinešti namo kaip prisiminimą, bažnytinį suvenyrą?