-js-

Gyvenimas Vilniaus kieme

 

Šis tas iš Vilniaus keistenybių. Jubiliejaus proga. Juk sausio 25-osios rytas. Kokia nors paslaptimi ar mįsle šio paveiksliuko nepavadinsi, bet jeigu ne tie du išsikišę bokšteliai, vargu ar pažinčiau, kad čia Bernardinų bažnyčios šventorius, vos už kelių žingsnių nuo pagrindinio įėjimo. Beveik gimtosios vietos. Už vieno iš tų grotuotų langų kunigas dabar rengiasi šventoms mišioms. Kitą rytą pats ten turėsiu sukinėtis.

O šiaip sakytum, kad matai charakteringą senamiesčio kiemą. Pašiūrės, priestatai, malkos, džiūstantys skalbiniai, durys ir durelės. Vilnietiška dengta medinė laiptinė pasikelti į antrą aukštą – taip sutaupoma brangaus gyvenamojo ploto. Kad čia rimtai gyvenama visais metų laikais, rodo kaminas liaunų bokštelių fone. Skalbėjos figūra irgi liudija gyvenimą ir bėgantį laiką.

Tą grafikos darbelį, akvafortą, saugomą Torunės universiteto bibliotekoje, 1941 metais sukūrė ir pasirašė jaunutė Vilniaus dailininkė, Menų fakulteto studentė Barbara Narębska-Dębska. Jai vos dvidešimt. Baigusi prestižinę seserų nazaretiečių gimnaziją Sierakausko gatvėje, nors jos šeima, turbūt pasiturinti, ne iš Vilniaus. Nežinia, ar mieste dar tarybų valdžia, ar jau vokiečių tankai. Bet kokiu atveju – karo metas. Panašu į vasarą, skalbianti moteris lauke basa ir viena palaidine. Taip, kaip viskas atrodo, čia galėtų būti ir XIX amžius, ir dar anksčiau, niekas per daug nesikeisdavo Vilniaus kiemuose. Kitąmet jaunoji dailininkė dar užfiksuos Bernardinų mūrus iš pietų pusės ir Šv. Jokūbo ir Pilypo bažnyčios vidaus fragmentą su vieniša žmogysta, parklupusia šalia klausyklos. Paskui su menais kurį laiką bus baigta. Universitetą ir Dailės mokyklą naciai uždarys, tėvas suimtas, buvusiai studentei teks verstis padavėjos ir valytojos darbais. Galbūt mergina įsitraukė į lenkų pogrindį, nes grįžus Raudonajai armijai ją griebė NKVD. Lukiškių kalėjimas, vėliau lageris Saratove. Per kažkokį stebuklą jai pavyko ištrūkti ir sugrįžti į Vilnių. Šeima jau Lenkijoje, repatrijavusi, tai, žinoma, ir duktė nusekė iš paskos. Dailininke ji taps, padedama vilniškių profesorių, rengs parodas, išgarsės. Yra jos vėlyvieji darbai, skirti Vilniui, jau iš tolo, tarsi prisisapnavus. Šešios švytinčios katedros kolonos medžių alėjos gale, pleištas skaudžios, akinamos šviesos tarp dviejų skersgatvio sienų. Ar viena paskui kitą plaukiančios senamiesčio arkos.     

Du platūs arkų žingsniai pasislėpę ir šiame paveiksle kitapus medinės laiptinės. Tai dalis senosios galerijos, kuri Bernardinų bažnyčią jungė su moterų vienuolynu anapus Vilnelės, Malūnų gatvėje. Taip griežtos ir uždaros regulos vienuolės galėdavo nukeliauti į mišias. Ten, kur matyti antro aukšto langas su grotomis, iki šiol išlikusi jų patalpa. Mūrinės klausyklos iškyšulys, langelis, pro kurį, nematydamos kunigo, seserys bernardinės priimdavo Šv. Komuniją. Ant sienų, freskose, – tik jos pačios ir Jėzus Kristus. Panašiai ir gyveno kone keturis šimtmečius. Senąją galeriją, jos medinę dalį, seserų prieigą prie šventųjų sakramentų, nunešė Vilnelės potvynis XIX amžiaus viduryje. Vargšės vienuolės ėjo į mišias per kitą tiltą ar plaukė valtele? Vis pasvajoju, kad būtų įdomu ten, antrame aukšte, prisigėrusiame mergiškų maldų ir atodūsių, bent sykį pernakvoti. Kai Bernardinai kūrėsi iš naujo prieš tris dešimtmečius, vienas vaikinas buvo įsirengęs sau laikiną būstą tame kambarėlyje. Aišku, niekas nenujautė, kad tęsiama tradicija.

Kam visa tai dabar reikėtų žinoti? Dalis istorijos? Iš Vilniaus sekretų serijos? Asmeniniai prisiminimai? Tam tikrais dėsniais ar logika palaikomo gyvenimo siūlo atradimas?

Nėra kur pasiklausti, kaip viskas čia klostėsi. Kaip suartėjo ir susigyveno Bernardinų šventoriaus pakraštyje vienas ir kitas pasaulis, sacrum ir profanum, kunigų sielovados reikalai ir namų ūkis su džiūstančiais skalbiniais ir malkomis. Kas būtų galėjęs imti ir susisukti lizdelį garsios Vilniaus šventovės pasienyje? Zakristijono šeima? Kas nors iš klebonijos personalo? Parapijos pročkelė? O gal tiesiog tokia buvo miesto specifika, kad paprasti žmonės lindo, kūrėsi bet kur ir bet kaip, svarbiausia – stogas virš galvos. Prisimenu, kaip tarybiniais metais visas Bernardinų šventorius buvo pilnas tvorų, daržų, šuns būdų, tvartelių, sandėliukų. Net Kristaus laiptų koplyčioje matėsi gyvenamoji patalpa, iš kamino virto dūmai.

Toje vietoje, kur Narębska-Dębska matė suvargusią skalbėją, dabar klesti rožės ir levandos, atsiradęs įspūdingas skulptoriaus darbo akmeninis stalas su suolais, o vasaros mėnesiais ten viena po kitos traukia vestuvininkų svitos. Gėlės, šampanas, fotosesijos, daug kalbų. Man anksčiau patikdavo, pasilipus į senąją galeriją, prie lango sriūbtelti kavos ir mesti žvilgsnį žemyn į besilinksminančią minią. Nebūtinai įsivaizduojant Dievo žvilgsnį iš aukštybių, bet šiek tiek panašiai. Ir, žinoma, pamatai visko. Paskui liovėsi tie seansai, nes apačioje iš tikrųjų nebuvo nieko daugiau, tik begalinis troškimas, gal naivus, gal banalus ir juokingas, būti laimingiems ir gyventi.

Keisčiausioje vietoje, karo ir mirčių fone, jaunoji Vilniaus dailininkė gavo pranešimą apie galimybę išgyventi, būti žmogumi, būti savimi, nepasiduoti. Visai netrukus ji pati turės tai atlikti.

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.