ReligijaMemorabilia

-js-

Ką kalba debesys

Ne to norėjau iš šios nuotraukos. Buvo pristatyta internete vienu žodžiu – Litauen. Gal dar nuoroda į Pirmojo pasaulinio karo laikus. Nieko sau! Debesų Lietuva, nenugalėta, neprispausta prie žemės, plati ir laisva kaip tos padangės. Vaizduotė veikia. Regiu jauną šviesių akių pilotą, nukreipiantį savo objektyvą ne į karinius taikinius apačioje, bet aukštyn, į amžinąjį dangų.

js

Wysłaliśmy Ci paczki

Pabėgėliai jau seniai yra laiko ženklas, ir ačiū Dievui, kad pagaliau su juo susidūrėme. Viskas labai sunku ir nauja, bet kitaip jau nebus. Ketvirtadalis žmonių, patekusių į Lietuvą, yra nepilnamečiai. Per žinias niekas nemini, bet girdėjau apie seseles vienuoles ir „Carito“ žmones, mėginančius bendrauti su pabėgėliais ir jiems padėti.

-js-

Iš širdies į širdį

O ir kas dabar ramiai stebėtų, kaip varva dieviško kraujo lašai! Gėlės, žvakės, žalumynai, baltos staltiesėlės tam, kad būtų mažiau mūsų kaltės ir siaubo. Suaugusiųjų darbas. Pavykęs. Užtat ir norisi fotografuoti lyg saulėlydį Palangoje.

-js-

Pradžia

Pirmosios Komunijos nuotraukose vaikai retai kada šypsosi. Dažniausiai jie atrodo labai rimti, tarsi išgąsdinti, nustėrę. Nežinia, ar dėl jaudulio ir apeigų įtampos, ar todėl, kad būna pirmąsyk paragavę to, kas ne iš šio pasaulio. Dievo ląstelės tavo kūne. Sueitis, susimaišymas, naujas kūrinys. Viskas iš pradžių. Kas bus rytoj, niekam neaišku. Ir tik bažnyčios durų plotis išliks kaip buvęs.

-js-

Kada drambliukai ir vėl gyvi

  Tarybinio Vilniaus vaizdai. Ant bangos jau kuris laikas žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose. Sutkaus ir Kunčiaus fotografijų albumai, parodos. Čia, aišku, ne iš ten. Blausi, mėgėjiška nuotraukytė, populiariausio tuomet formato, tinkamo dėti į pašto voką ir pasiųsti kam nors „amžinam atminimui“. Fotoaparatas, matyt, buvęs iš pigesnių, ne trofėjinis. Atspausdinta kreivai. Mokykliniame fotografijos mėgėjų būrelyje? Jie veikė kiekvienoje mokykloje. Bet ėjo…

-js-

Lex orandi

Bet iš tiesų turbūt nesu matęs gražesnio, tikslesnio atvaizdo, ką galėtų reikšti maldos aktas. Visos šv. Pranciškaus ar Teresės Avilietės apoteozės ar Aloyzo Gonzagos nekaltos akelės, nukreiptos į dangų, netgi Millet „Viešpaties angelas“ kažin kaip nublanksta, palyginus su šiuo besimeldžiančiu žmogumi, kuris net neturi veido. Besiraitąs ant žemės kirminas, netrukus būsiąs sutryptas.

-js-

Atminties šuoliai ir Velykų šviesa

Tai nuo šiol bus man velykinė knyga. Atsiradusi per patį Didžiosios savaitės tirštumą ir šventumą. Ieškojau kelerius metus. „Pionierių vadovo knyga“, 1948 metai, Valstybinė pedagoginės literatūros leidykla Kaune. Sužinojau, kad bibliofilinė retenybė, brangi. Išėjo vėliau dar bene du leidimai. Bet man reikėjo šito viršelio, tvarkingo, nenušiurusio.

-js-

Apie meilę kitose vietose

Kas turi teisę atrasti sau vietą Amoris laetitia puslapiuose? Ar liudyti meilę gali tik tie, kurie laikosi Bažnyčios katekizmo? Ką liudija tie, kurie laikosi, bet patys nemyli ir niekada nemylėjo? Taip, popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas apdainuoja meilės džiaugsmą šeimoje. Bet ten pat kviečiama prisiliesti prie kiekvieno konkretaus gyvenimo ir pažinti švelnumo jėgą.

-js-

Nenugalimoji armija

Anie aštuoni veidukai palei didžiojo kunigaikščio kojas irgi atlaikė ne mažiau. Bandoma laisvės karta. Naujas antropologinis tipas. Jei kas vingiavęs panemuniais, gražiausiu Lietuvos keliu, atpažins, jog tai Veliuona. Vietovė legendinė. Unikali ir nuotrauka, nes atspausta iš stiklinio negatyvo, buvusio Vokietijoje. Kartu atėjo Jurbarko sinagogos interjero fragmentas.

-js-

Kryžiaus valanda

Kai per gavėnią dabar, tiek lauke, tiek viduj, viskas truputį tyliau ir santūriau, gal nepasigirs rekomendacijų, ką savo gyvenime galima pavadinti Viešpaties kryžiumi, o kas yra mūsų pačių klaidų ar nuodėmių, ar kvailumo rezultatas.