ReligijaMemorabilia
Atsimainymas
Garsus vokietis kunigas, karo pabaigoje pakartas už dalyvavimą sąmoksle prieš Hitlerį, kartodavo, kad yra nuodėmė giedoti grigališkąjį choralą, kai privalai priešintis. Lyg niekur nieko marginti kiaušinius ir kepti velykinius pyragus, nors tavo rinkta valdžia Prisikėlimo rytą apšaudo kitos šalies tikinčiuosius.
Prisikėlimo liudijimai
Neturiu šįkart geresnio pasveikinimo šventų Velykų proga už tą moters portretą. Trykštanti gyvybė, džiaugsmas, slaptas vidinis triumfas, pergalė. (O juk ir ten, ir čia – kraupus karas!) Nuotraukoje daug jauno ir stipraus kūno. Velykos irgi pilnos kūno. To, kuris išeina iš kapo, vėl gyvas, šiltas, ir to, kuris jį sutinka, mato, liečia, nori sulaikyti. Malkos nešamos prie ežero, reikės kurti…
Gatvelė
Baisūs karai daug kartų ėjo ir per Vilniaus miestą. Ten, kur Šv. Jono gatvė turėtų visai prisiartinti prie Dominikonų kampo, po karo atsiradusi tuščia vieta. Nėra ir garsios Kardinalijos kitame gatvės gale. Nepalyginsi, aišku, su bombarduojamu Mariupoliu ir Charkivu. Bet kodėl niekaip neišeina nekariauti? Gavėnia rodo į Adomo nuodėmę.
Karo veidas
Deda į akis patekėjusi kovo saulė, ir prie tos nuotraukos nejučia imtum kalbėti: „Sveika, Marija, malonės pilnoji…“ Dabar po pasaulį sklinda daugybė nuotraukų, kurios tau rodo gyvą Dievo Motiną. Su kūdikiu, be kūdikio, jo ar jų netekusią, vežamą gimdyti, visai be jėgų, pasliką, sužeistą, gydančią kitus, romiai kažin ko laukiančią, raudančią, rėkiančią, grūmojančią okupantams, išprotėjusią, slėptuvėse ir gatvėse, prie lauko…
Kita kryptis
Kai nusižiūrėjau tą nuotrauką internete, Putino invazija į Ukrainą dar buvo tolokai. Todėl pats karo fonas, taip pat ir geografija, čia nebuvo svarbu. Patraukė raitelės figūra. Tos dvi priešingos kryptys. Kai nuotrauka išdidinta, matosi išraiškingas ukrainietės moters veidas. Laisvas, orus, šiek tiek ironiškas, jei nori – triumfuojantis. Tie patys rusai turi čia labai tinkantį žodį – отрешенность. Išversti sunku. Būsena,…
Išlaikytinių laimė
Prieglaudos dabar vadinamos slaugos ar globos namais, pensionais, o patys seneliai – senjorais. Ir žodis išlaikytiniai jau nelabai tinka, nes žmonės ten dažniausiai išsilaiko patys. Dar ir personalą išlaiko. Prisimenu, kaip tas įstaigas liaudis buvo praminusi ubagynais, bagadelnėmis. Bijojo kaip ugnies ten atsidurti.
Kaip ištverti sunkius laikus
Yra sniegas, baltas balčiausias peizažas, mieste ir už miesto, ypač ten. Sniegas daugsyk vadavo iš tamsybių, net metafizinių. Kai sninga, dažnai norisi melstis. Tą sakydavo mums per paskaitas Šv. Rašto profesorius. Išeitų, kad biblinė tiesa. Bet posūkis nelabai vykęs. Girdėjau patarimą: nekalbėk apie tiesą, sakyk, kas gražu, ir tada patikėsime.
KSDK romansas
Čia, žinoma, šiek tiek senų prisiminimų, šiek tiek užuominos į karantiną ar į šventinę vienatvę, klastingai užgulančią tam nepasiruošusius. Bet ir priekaištas sau dėl neaplankytų kalinių, ligonių, pabėgėlių. Kalinių lankymas neišbrauktas iš septynių artimo meilės darbų kūnui sąrašo katekizmuose.
Kalėdų proga
Jėzaus gimimo ir Šventosios Šeimos, deja, niekas nenufotografavo. Nė neaprašyta visa kaip reikiant, tik vienas kitas veiksmas, žodis ar nusiteikimas. Lyg tyčia, kad būtų paslapties, intrigos. Ar noro įrašyti ką nuo savęs, įpiešti į tuščias paveikslo vietas. O istorija graži, sako, pati gražiausia pasaulyje.
Pasaulėžiūra kelyje
Moteris buvo mirusi prieš dvi savaites. Vyras atėjo į parapijos raštinę kviesti kunigo, bet visi kunigai tuo metu buvo rekolekcijose. Palaidojo patys, kaip mokėjo. Paskui vis tiek prašė pašventinti kapą. Žiūri rudom akim ir nesitraukia. Jie – vargšai, kuriuos taip myli ir gina popiežius Pranciškus. Tikri vargdieniai. Moteris daug metų elgetaudavo Bernardinų šventoriuje.
