Tuoj po anos likiminės Sausio 13-osios Kaune, Laisvės alėjos vitrinoje, buvo visiems rodomos tų įvykių nuotraukos. Žuvusiųjų kūnai. Peršauti, sumaitoti tankų. Nieko daugiau. Tai kodėl vis dar esame, kodėl alėja – laisvės vardu? Absurdas dabar lyginti aną naktį su viruso proveržiu. Nuolat prikaišioti naujajai kartai dėl sąmoningumo ir solidarumo stokos.

Šiaip jau nieko gražaus ir gero religinėje spaudoje, ypač ant viršelių, tiražuojami šventi paveikslai. Pasipylusios Kalėdų proga pasaulinio garso madonos su kūdikiais iš altorių ar meno galerijų. Kažkoks perteklinis argumentas. Aiškiai susikirtęs su Dekalogo punktu, kad savo Viešpaties vardo neminėsi be reikalo.

Lovos nuotraukoje lyg tyčia ir sustatytos poromis, su siaurais tarpais tarp dviejų lovų, kad galėtum praeiti. Valdžia taupė gyvenamąjį plotą. Dar turbūt buvo svarbu viską kontroliuoti ir sekti. Per miegus kas nors ims ir išsiduos. Taip pat galima gaudyti svetimus sapnus ir demaskuoti priešą. Nors būdavo ir atvirkščiai.

Vatikanas viešina dvasininkų nuodėmes, renka įkalčius ir verčia iš kojų pačius aukščiausius hierarchus. Popiežius Pranciškus, tarsi rūstus apokaliptinis angelas, iškėlęs teisingumo kardą, įsisuko į savadarbį rojaus sodą ir skelbia sunkius laikus ištvirkėlei Babelei.

Balčiausias peizažas prasideda ten jau spalio pradžioje. Kai per pirmąsias Vėlines Sibire ėjau lankyti miestelio kapinių, reikėjo kelis kilometrus klampoti per pusnis. Baisiai švietė saulė, ir tas akinantis baltumas buvo lyg ženklas, jog viskas ten gerai po sukrypusiais kryžiais ir žvaigždėtomis piramidėmis. Daug geriau, nei mums atrodo.

Krikščionių ortodoksų tradicijoje yra kategorija šventųjų, pavadintų agioi anargyroi. Tai reiškia – šventieji bepinigiai. Šventieji nemylėtojai pinigų. Bet ne ta prasme, kad buvo skurdžiai, elgetos kaip Pranciškus Asyžietis, mistiniai signora poverta sužadėtiniai, niekinę turtą. 

Paprasta sriubos lėkštė, paduota išalkusiam, muša ir toliau muš visus artimo meilės rekordus. Kulinarinės laidos ir knygos, visokie „pasaulio puodai“ subanalino maisto kultūrą ir baigia sužlugdyti virtuvės jaukumą ir šventumą, bet vis tiek kažkas Lietuvoje, pats būdamas sotus, išmoksta virti vargšų sriubą, kepti bandeles ir belstis su jomis po tolimiausius kaimus.

Šv. Edmundas amžinos skaistybės įžadą davė dvylikos metų, priešais Mergelės Marijos statulą vienoje iš Oksfordo bažnyčių. Užmovė žiedą jai, paskui sau. Vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“ rašo, kad nuo to laiko Edmundas patyrė ypatingą Marijos globą ir kad Šventoji Mergelė atskubėdavusi jam į pagalbą per visus gundymus.

Vyrukas, siuntęs savo atvaizdą brangiai Onytei, buvo švelnios, net mergaitiškos sielos. Mėgo deminutyvus. „Lai būna tau visos dienelės ir valandėlės linksmos“, – palinkėjo kitoje nuotraukos pusėje. Čia jau antrą kartą apie linksmumą. Bet pats labai rimtas. Gal kad Onytė matytų, kaip sunku jam ir liūdna be jos.

  Gražiausią, įspūdingiausią Devintinių šventimą esu matęs Baltarusijos užkampyje, turbūt prieš kokį dešimtmetį. Neprisimenu to kaimo pavadinimo, keliavome su parapijiečių kompanija iš vienos vietos į kitą, tai žinodami, ką norime pamatyti, tai aklai, be tikslo, kas bus pakeliui, tas bus. Bažnytėlė net nebuvo pažymėta kelionių vadovuose. Kyštelėjo pro medžius kryžiai, ir pasukome link jų. Buvo penktadienio pavakarė, tai nelabai ir tikėjomės…