Zei gezunt
Pirmojo pasaulinio karo vaizdas. Ačiū Dievui, niekas čia nekariauja, nedejuoja sužeistas, nemiršta. Tik gyvena. Savo įprastą kasdienį gyvenimą. Viena Vilniaus diena iš daugybės panašių. Kad čia Vilnius, turbūt atspėtum ir be užrašo. Bet nuotrauka pasirašyta, rūpestingai priklijuota ant pilko kartono, buvusi albume. Okupacinės kariuomenės atstovas stengėsi išsaugoti tą svetimo jam miesto paveikslą. Ekskursijos po Vilnių prisiminimas, egzotika? Sentimentai karinei tarnybai, užkariautojo puikybė? O gal kas nors asmeniška? Kai kas čia matė ir savo šaknis.
Man nuotrauka irgi kalba apie šaknis. Ne per seniausiai taip atrodė nemažas senamiesčio plotas aplink Vokiečių, Žydų, Rūdninkų, Mėsinių gatves, dalį Užupio. Jei norėtum nurodyti konkretų adresą, jis būtų bendras: Vilnius, kurio nėra. Kai čia kažkada augau, tokių vietų dar buvo likę. Prisimenu žibalo krautuvėlę pusrūsyje šalia Visų Šventųjų bažnyčios. Tradicinio Vilniaus verslo – antrinių žaliavų supirkimo punktai irgi buvo panašūs. Reikėjo juos žinoti, nes parankiojęs kokių gelžgalių ar makulatūros galėjai ten gauti cielą rublį.
Tokie Vilniaus vaizdai darė įspūdį tvarką ir higieną dievinusiems vokiečiams. Ano karo metais išėjęs „Vilniaus kelrodis“, pasirašytas Paulio Monty slapyvardžiu, aikčioja, kad žydų kvartalo parduotuvės pirmuose namų aukštuose, „turinčios tik kiaurymę ir šviesos šaltinį“, labiau primena urvus ar daubas, išmuštas gamtos jėgų. Kad galėtum prekiauti, reikia labai nedaug – esą „tik pintinės ir varinių svarstyklių“. Kultūringus, pedantiškus vokiečius apima nuostaba, pamačius urvuose išdėstytus maisto produktus. Kur jau ten švara, šviežumas, kokybė! Ir apskritai: „Oras čia sudvisęs ir surūgęs, tokiu kvėpuoti gali nebent tik vietiniai.“
Vietiniai ir kvėpavo visai sėkmingai. Būtų iki šiol kvėpavę. Gatvėje, po atviru dangumi, ant siaurų, tarpais medinių šaligatvių ir išklypusio grindinio, tarsi teatro scenoje, vyksta didžioji dalis jų kasdienio gyvenimo. „Prekybiniai krepšiai ir vaikai“, – apibendrina „Vilniaus kelrodžio“ autoriai. Šis žydų kvartalo paveikslas dominuoja. Kol penktadieniui temstant ateina metas degti namie šabo žvakes ir sėstis prie stalo.
Chaimas Gradė, Vilniuje gimęs rašytojas, jau išnykusį tarpukario žydų pasaulį dėjo į kiekvieną savo knygą. Gyvendamas Amerikoje, rašė tik jidiš kalba. Buvo arti Nobelio premijos. Lietuviškai dar neišverstas. Romanas „Mano mamos šabo dienos“ – tai jo paminklas žydiškam Vilniui ir motinai, žuvusiai per Holokaustą. Žuvo ir jaunutė Chaimo žmona. Pats jis, vokiečiams užpuolus, traukėsi į Rusiją, manydamas, jog moterims pavojus negresia. Jo našlė motina vardu Velė, artimųjų vadinama Velinka, Mėsinių gatvės tarpuvartėje prekiavo vaisiais ir daržovėmis. Buvo labai religinga. Sūnus, pasimokęs ješivoje, rabinų mokykloje, palinko kairėn. Abu jie gyveno skurdžioje belangėje patalpoje, sujungtoje su kalve. Vidury vasaros Chaimas vaikščiojo apsivilkęs žieminį paltą, nes neturėjo padoresnio drabužio. Bet viską atstojo mamos švelnumas ir meilė. Kai atsirado ši nuotrauka, iš naujo rusų kalba skaičiau Gradės romaną ir vilnietiškus apsakymus.
Urvas, kuriame pagyvenusi žydė prekiauja silkėmis, greičiausiai irgi be langų. Virš durų jidiš kalba užrašyta, jog čia, F. Lewinui priklausančioje parduotuvėje, yra silkių ir malkų. Moteris vilki storą paltą, durtinį, gal dėl tos pačios priežasties kaip ir jaunasis Chaimas. Neatrodo, kad lauke žiema. Fotografui pozuojantis kepurėtas berniukas ir ant laiptų prisėdusi motina su kūdikiu – lyg iš „Vilniaus kelrodžio“ reportažų. Į statines plačiai abiem rankom atsirėmusi silkių pardavėja atrodo gana grėsmingai. Tarsi nuo šluotos nušokusi ragana. Tuoj aprėks ir varys šalin anuos prašalaičius, atbaidančius jai pirkėjus. Bet reikia pasididinti vaizdą, ir nuotraukoje pamatai netikėtai šviesų veidą, drovią ir geraširdišką šypseną, meilų žvilgsnį, nukreiptą į vaiką ant motinos kelių. Chaimo Gradės mama su savo obuolių pintinėmis turėjo būti panaši.
Norom nenorom imi svarstyti, kur šie keturi nuotraukos personažai buvo po ketvirčio amžiaus. Švelnioji silkių pardavėja gal ir nesulaukė 1941-ųjų vasaros. Tačiau motina su kūdikiu ir vaikigalis turėjo sulaukti. Getas? Panerių duobės? O gal kas nors iš stebuklų srities kaip minėtam rašytojui?
Uždarius Vilniaus getą, darbingi vyrai buvo atskirti ir išgabenti į Estijos darbo stovyklas. Kelis tūkstančius moterų ir vaikų suvarė į Misionierių bažnyčios šventorių. Dvi paros po rudens dangum, be maisto ir vandens. Paskui – konclageriai Vokietijoje. Dabar Misionierių šventoriuje, greta neveikiančios bažnyčios, patyliukais įsitaisęs baras. Muzikėlė, maisto kioskai, staliukai, į sveikatą alaus. Šventinė iliuminacija.
Labai seniai, gal iš kiemo kaimynų, gal iš pirmųjų mokyklos klasių draugo Lazerio išgirdau tuos du jidiš kalbos žodžius: zei gezunt. Kitaip sakant, „lik sveikas“ arba „būk sveikas“. Tradicinė atsisveikinimo frazė. Galėtų atitikti ir mūsų „Viso gero!“. Nežinau, kodėl tie svetimi žodžiai tiek metų užsiliko atmintyje. Bet išlindo jie į paviršių dabar kartu su nuotrauka.
Taigi: zei gezunt Vilne! Lik sveikas, kreivų gatvių, krepšių ir vaikų Vilniau! Ir viso gero tau, kad ir kur tu būtum.
