Ikona

Galėtų paprasčiausiai būti tik graži nuotrauka, jaukus, mielas jaunos mamytės ir jos dukrelės portretas. Juo gražesnis, kad tokių šiandien nepamatysi, nepasidarysi, net jei panaudotum tarpukario rekvizitą ir pasikviestum aktorius papozuoti. Jau ir ankstyvųjų Antano Sutkaus personažų nesimato mūsų miestuose ir kaimuose. Nežinia, ar žmonių veidai pasikeitė, ar tai, kas už tų veidų, ar fotoaparatų objektyvai ne tie. Ar apskritai pats gyvenimas. Greičiausiai viskas kartu. O ypač ta svarbioji, labiausiai matanti fotografo akis, kuri būna užmerkta fotografuojant. Čia, tiesa, kažkieno kito auksinė mintis.

Užrašas antroje nuotraukos pusėje nurodo, kad fotografuota Marijampolėje 1941 metų žiemą. Daugiau nė žodžio. Nei vardų, nei pavardžių. Kadangi šiek tiek parankioju senas Pirmosios Komunijos nuotraukas, kažin kas priskyrė tą atvaizdą šiai kategorijai ir pasiūlė man į kolekciją. Taip ir gulėjo kompiuterio ekrane jau keleri metai, tarytum laukiant specialios dienos ir valandos.

Ar tas tinkamiausias metas ir bus šiandien atėjęs, negaliu pasakyti. Aišku, jokia Pirmąja Komunija nuotrauka nekvepia. Užtat labai kvepia karu: arba jis jau prasidėjęs Marijampolėje prieš kokį pusmetį, jeigu tai 1941-ųjų pabaiga, arba po kokio pusmečio prasidės, jeigu žodis „žiema“ reiškia sausį ar vasarį, metų pradžią. Lygiai ir apie okupaciją – ji jau čia, viena ar kita. Ar nuotraukoje kas nors atspindi tuos dalykus, normalaus gyvenimo griūtį, kančias ir baimes, tvyrančią nežinią? Tarytum ir ne iš pirmo žvilgsnio. Moters veidas ramus, gal net laimingas, su lengva šypsena lūpose. Mergaitė irgi visa dailutė ir baltutė, šventiška. Aiškiai pasiturinti šeima. Drabužiai puošnūs, stilingi. Žybsi juodo palto fone moteriškas ridikiulis, prašmatnus, galbūt caro laikų sidabro, su išgraviruota monograma. Toli gražu ne kiekviena Marijampolės inteligentų šeima būtų galėjusi ir mokėjusi taip pasipuošti. Gal kam pasirodys, kad moteris turi semitiškų bruožų, bet ar iš tiesų tai žydų tautybės žmonės, jau nesužinosi. Ir nereikia. Karas ir okupacija nė vienai šeimai nežadėjo gerų laikų. Kaip visada, buvo pačių silpniausių, pažeidžiamiausių. Kai kurie tokie tapo savo noru, aukodamiesi dėl kitų, gelbėdami savo artimą. Okupantai nepripažįsta gailestingumo.

Su žydų bendruomene Marijampolėje pasielgta taip, kaip ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. 1941 metų rugsėjo 1-ąją poetiškame Šešupės slėnyje sušaudė ir pakasė per penkis tūkstančius tos tautybės žmonių iš paties miesto ir artimiausių apylinkių. Šalimais, bažnyčios altoriuje, ilsėjosi didžiojo taikdario ir artimo meilės apaštalo Jurgio Matulaičio kaulai.

Kad ir koks būtų buvęs tolesnis šios šeimos likimas, pro išorinę mamos ir dukters laimę, pro gražius drabužius, sidabro blyksnius jau dabar nuotraukoje prasimuša visas karo bjaurumas ir nežmoniškumas. Abi figūros, dvi dėmės – mažesnė balta ir didesnė juodoji, yra tragiška tiesa, kad nuosprendis parašytas ir kad viskas bus taip, kaip privalo būti kare.

Karo dievams negali egzistuoti tokie dalykai kaip motinos ir vaiko ryšys, švelnūs jausmai, troškimas gyventi, mylėti, išsaugoti laimės trupinius. Karuose visa tai niekinga ir menka. Gal net išdavikiška. Kenkia kovos dvasiai, heroizmui, siekiui sunaikinti priešą.

Graudus vieno gyvenimo pralaimėjimas? Žiauri neišvengiamybė, kai griūva miestai ir kraujas plūsta upeliais? Yra tas įspūdis, kaip ir matant dabar karo vaizdus Ukrainoje ar Gazos Ruože. Bet vis dėlto kažin kas didinga ir karališka tame žiemos portrete, trapiose, beginklėse figūrėlėse. Tarsi žiūrėtum į ikoną su vienu iš daugybės šventų, išganingų vardų.

Koks šio paveikslo vardas? Tebūnie jis dar nepasakytas. Dar reikia toliau nešti aukas karo dievams ir tikėti, jog taika pasiekiama vieninteliu būdu – kovos lauke.

O kol kas motinos kairė ranka, išnirusi iš puošnaus kailinio rankogalio, nežymiai suima baltąją rankutę. Greičiausiai fotografo sumanyta ir išdirbta kompozicija. Visai negalvojant apie jokius karus ir gyvenimo griūtis. Bet išėjo, ir dabar vėl išeina, žinia, ženklas, kad šių žmonių kategorija degant miestams ne tik kenčia, pralaimi, žūsta.

Tai gal tikrai yra šioje nuotraukoje kažin kas iš Pirmosios Komunijos kvapų. Ne vien karo.