Dievo karalystės šposai
Čia viena iš tų nuotraukų, kurias pamilsti iš pirmo žvilgsnio. Kitos gali būti gražios ar labai gražios, bet jos nueis tik iki tam tikro filtro. O būna tokių kaip šioji, kurios prasiskverbia kiaurai. Arba ištinka lyg širdies smūgis. Kas sukomponavo ir pagavo tą kadrą, turėjo būti fotografijos genijus. Nežinau nei jo vardo, nei kur ir kada tiksliai fotografuota. Užrašo ant nuotraukos nėra.
Tiesą pasakius, maldaknygių abrozdėliuose panašiai vaizduojama Šventoji Šeima. Sėdi ar stovi Marija su Juozapu, o tarp jų kūdikėlis Jėzus. Kartais irgi su mįslinga šypsenėle. Beje, besišypsantys vaikai senose nuotraukose – didelė retenybė. Esu peržiūrėjęs daugybę prieškariu fotografuotų Pirmosios Komunijos portretų, būriai vaikų, bet šypsena tik viena kita. Paprastai pačių mažiausiųjų veideliuose. Visi kiti rimti, net rūstūs. Lyg kokie seniai. Tarybiniais laikais būtų sakę, jog tai vargingos vaikystės įrodymas. Parduotos vasaros ir panašiai. Bet iš tiesų turbūt kalčiausias pats fotografijos seansas, įvykis, su visais pasirengimais ir suaugusiųjų nurodymais: nejudėti, nesidairyti į šalis, neišsižioti, neužsimerkti. Taip ir suakmenėja vaikelis priešais objektyvą. Pirmosios Komunijos metu vaikus (ir ne tik juos) dar turėjo bauginti ir bažnytinė aplinka, šalimais stūksantis kunigas ar katechetė davatkėlė. Berniukui iš šios nuotraukos pasisekė, nes jis gimtosios trobos pasienyje, greta mamos ir tėčio, kurie visai neatrodo griežti nei pikti. Yra dėl ko šypsotis.
Ketvirtasis šios draugijos personažas – pats netikėčiausias ir paslaptingiausias. Kas ta jauna moteris prie atviro lango, parėmusi ranka smakrą, tarp dviejų pražydusių vazonų? Ką ji čia veikia, ką taip spaudžia kita ranka prie širdies? Nežinia, gal tai kokia teta, namų tarnaitė, šiaip įnamė ar kaimynė. Jeigu tęstum abrozdėlių liniją, toje vietoje virš Šventosios Šeimos trijulės turėtų atsirasti Dievo Tėvo veidas. Kurio, pasak Biblijos, niekas niekada nėra matęs. Kitas variantas – Šventosios Dvasios balandis. Popiežius Pranciškus vis prasitardavo atsargiai apie motinišką ir moterišką Dievo veidą. Dėl Dvasios moteriškumo būtų dar aiškiau. Seniai reikėjo evangelijose balandį ištaisyti į balandę. Spaudos draudimo laikais taip ir vadinosi viena mūsų maldaknygė – „Balsas balandėlės“. Žiūrint į tos moters rankas ir veidą, ūžteli pasitikėjimas Šventosios Dvasios dovanomis, užtarimu, paguoda. Kažin kaip sutampa vaidmenys.
Dabar metas pasakyti, kad ši nuotrauka yra iš pranciškonų vienuolyno rinkinių. Ją kartu su savo pamokslų sąsiuviniais, mokyklos atestatu ir keliomis kitomis nuotraukomis paliko vienuolis tėvas Liudas. Jis yra tas nuotraukoje besišypsantis berniukas. Įdomu, kad panašiai šypsosi jis ir kitoje giminės nuotraukoje. Apsikabinęs šunį. Jau paūgėjęs, bet vėl šalia tėvų ir jaunesnės sesutės. Buvo aukštaitis iš Šimonių parapijos Kupiškio krašte. Nežinau visų jo šeimos aplinkybių, bet karui baigiantis jis atsidūrė generolo Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Galbūt dalyvavo mūšiuose. Vėliau – emigracija. Anglijoje dirbo kasyklose. Ilgainiui, aišku, nusibodo. Kas ir kodėl jį nukreipė į kunigus, o paskui – į pranciškonų ordiną, jis pats pasakodavo nebent juokais. Girdėjau, kad prie to prisidėjusi nelaiminga meilė. Nesunku įsivaizduoti. Kunigystės mokslus ėjo Romoje ir vis pasigirdavo, kad kartu su mūsų būsimu kardinolu. Kunigavo lietuviškose parapijose Kanadoje, ilgiausiai – Toronte. Ten slaugos namuose ir pasimirė. Auštant pirmajam advento sekmadieniui. Turėjo nuostabų balsą, bet ant scenos nesiveržė. Nuo jo „Karvelėli mėlynasai“ net vyrai apsiašarodavo. Retkarčiais leisdavo sau nueiti į barą vienuolyno kaimynystėje ir išgerti bokalą „Guinnesso“ alaus su tikra puta. Kad neužmirštų Anglijos. Dar visą gyvenimą jam buvo įstrigę angliškas fish and chips davinys laikraštinio popieriaus tūtelėje. Keldavosi kasdien kuo anksčiausiai, kad užkaistų vienuolynui kavą ir parneštų iš kiosko laikraščius. Daugybę metų šitaip. Su ta kava ir laikraščiais liudijo Kristaus prisikėlimą tikriau nei bet kokie pamokslai.
Yra ką prisiminti iš tėvo Liudo pranciškoniško stiliaus, nepanašaus į tą, kuris dominavo vienuolynuose. Toronte gyvenome po vienu stogu beveik trejus metus. Jei neklystu, jis niekada nebuvo grįžęs į savo Šimonis aplankyti artimųjų. Turbūt nenorėjo graudintis. Prašydavo atvežti jam iš namų tai pepinų veislės obuolių, tai lietuviškų lašinukų, bet kažin ar puldavo valgyti. Pasidžiaugdavo, ir tiek. Atgal į Lietuvą siųsdavo giminėms savo sutaupytų pinigėlių. Tiek jų ir teturėjo. Perka loterijos bilietą ir garsiai planuoja, kad išlošęs dvidešimt milijonų pernakvos naktį ant pinigų maišo, o iš ryto nuneš viską vienuolyno viršininkui.
Jo linksmas būdas, manieros, amžini anekdotai iki šiol buvo man mįslė. Kai klausdavau, iš kur visa tai, jis sakydavo, kad iš kaimo bernų. Kažkiek tiesos turbūt yra. Bet kai dabar matau nuotraukoje tą vaikišką veidelį, šypseną, žvilgsnį, kuris nepasikeitė per aštuoniasdešimt metų, suprantu, kad viskas plaukė iš kito šaltinio. Tėvas Liudas per savo gyvenimą taip ir nesuaugo. Liko amžinas vaikas, trumpakelnis berniukas, krečiantis šposą po šposo. Greičiausiai ir jo kunigystė, ir vienuoliškas abitas buvo tie patys šposai. Ir kodėl negalėtų būti? Argi nėra evangelijose, net Kalno pamoksle žaismės? Ar neliepė Viešpats neperkreipti veido, nevaidinti, nesusireikšminti? Pagaliau – ar nėra liepta būti kaip vaikai, kad patektume į Dievo karalystę. Šioje vietoje tėvui Liudui pasisekė kaip reta: jis niekada kitoks ir nebuvo. Daug poetų už tokią galimybę siūlė atiduoti visa, ką buvo užgyvenę, iki paskutinio siūlo, tačiau į vaikystę taip ir negrįžo.
Dar sykį metu žvilgsnį į atvirą langą ir moters veidą jame. Moteris (o gal tikrai Šventoji Dvasia?) rymo ten dėl to, kad gavo užduotį sergėti tą vaiką. Neleisti, kad trumpų kelnių laimė būtų prarasta.
