Kas lieka iš šventų Velykų?
Po savo kambario langais matau gražiai sužydusias Bernardinų obelis. Viena po kitos ėmė atsirasti visos tokios baltos šią savaitę. Žodžiu, velykiškai. Bet, aišku, jos laikinai. Ir nestebina. Labiau šį pavasarį įstrigs, pasiliks tos didelės, šventos dviejų jėzuitų mirtys. Irgi viena po kitos. Gal laikinos ir jos? Irgi velykiškai. Juk buvo pažadėta taip.
Kas apskritai lieka iš kiekvieno mūsų, poetai jau atsakė. Philipas Larkinas, pasidairęs po Čičesterio katedrą pietų Anglijoje, parsivežė savo garsiausią eilutę: What will survive of us is love. Kunigai iki šiol mėgsta cituoti per pamokslus. Pasak Larkino, tai esą our almost-instinct almost true. Čičesterio katedroje stovi XIV amžiaus marmurinis sarkofagas, pavadintas Arundel Tomb, kaip ir pats eilėraštis. Vietinis didikas, grafas, pasižymėjęs karvedys ir admirolas, palaidotas drauge su savo antrąja žmona, mirusia keleriais metais pirma jo. Nebejauna jau. Sarkofagas vaizduoja juos gulinčius aukštielninkus vieną šalia kito, švelniai sujungtomis rankomis. Grafienei prie kojų susirangęs šunelis. Keturiasdešimtmetis Larkinas, niekada nevedęs, katedrą aplankė kartu su savo mylimąja. Taigi gal dar ir dėl to ana išvada apie meilę, kuri amžinai lieka po mūsų.
Bet man dabar labiau rūpi Velykos, prisikėlimo dalykai. Ir užvedė ta sena Vilniaus nuotrauka. Švęsto vandens indas Mikalojaus bažnyčios prieangyje, prie šiaurinio portalo. Beje, čia irgi XIV amžius, tik ne toks didingas ir iškilus kaip Albiono saloje. Šią vietą pažįstu mintinai, kiekvieną detalę. Mažus kvadratėlius ant grindų. Kreivą, mūsų gotikai būdingą durų angą. Vaikystėje eita ir eita pro tas duris. Buvome išmokyti kiekvienąsyk žegnotis, priklaupti. Švęstas vanduo net vasarą atrodė vėsus tarp storiausių bažnyčios mūrų. Visuomet koks lašelis išlikdavo ant kaktos ir reiškė, kad priklausai tai vietai, esi pašventintas. Viskas čia prisapnuota ir prisvajota.
Nuotraukos autoriai yra tarpukario fotografai Edmundas ir Bolesława Zdanowskiai, vyras ir žmona. Prestižinių fotografijos („fotografikų“) draugijų nariai, dėstytojai. Turėjo savo ateljė miesto centre, Wileńska 25. Viskas subombarduota ir sudegę 1944-aisiais. Kaip ir jų mokytojo Bułhako patalpos netoliese. Po karo pasitraukdami į Lenkiją, mūsų Dailės muziejui Zdanowskiai paliko kelis šimtus stiklo negatyvų. Savo nuotraukas pasirašinėdavo abu kartu, nors žmona buvo labiau portretų meistrė. Lietuviška Šv. Mikalojaus bažnyčia, pasislėpusi tarp geto namų, turėjo būti jiems gana svetima ir neįdomi. Bet štai nepraleido to puikaus rakurso su kryžiumi ir vandeniu po juo. Gal matė ten ženklą?
Per Velykų nakties pamaldas švęstas vanduo tykšta ir liejasi nevaržomai. Žiūriu bažnyčioje į naujakrikštų veidus, judesius, drabužius. Dažniausiai tai jaunuomenė, nors pasitaiko ir vyresnių. Kažkam be galo linksma, o kitas antai apsiverkia ar surimtėja lyg šimtametis. Tie, kurie stebi apeigas, jeigu patamsyje dar neprisnūdę, irgi mato, reaguoja. Vaiko lūpos patyliukais dėlioja Tikėjimo išpažinimą. Kitas gyvas ir gražus veidas įrėmintas buvusios gotikinės klausyklos arkoje pasienyje. Kai bus baigta su naujakrikštais, švęsto vandens lašai užkris ir ant jo. Kad tik neimtų jų šluostyti! Šalimais motina su paaugliu sūnumi atlaiko visą ceremoniją. Berniuko švarkelis išaugtas, turbūt vienintelis proginis, šventėms skirtas. Mama irgi puošėsi, kaip galėjo. Šeima ne iš elitinių. Bet parsineš namo dabar visus čia vienijantį ir sulyginantį vandens ženklą. Vaikas, palaistytas iš velykinės versmės, ūgtels per vieną naktį ir nesupras, kas darosi jam.
Tą pačią dieną, kai iškeliavo popiežius Pranciškus, popiet per krikšto apeigas pyliau vandenį ant dešimtmetės Barboros galvytės kartu su nuojauta, kad niekas nesibaigė ir nepasikeitė. Ir kad išaušus naujam rytui toliau skleidžiama palaima tuo vandeniu perlietam mūsų gyvenimui. Kiekvienam veidui ir vardui. Juk paties Dievo paveikslui ir panašumui.
