LiteratūraVertimai
Poezijos vertimai
Kaip caras mergaite patapo
Sventa
Pakeliui į viešbutėlį prisimenu nediduką niūrų gal šešiasdešimties metų senį „iš vietinių“, kažkiek metų praleidusį ir lageryje, pajuodusiu nuo girtavimo veidu, šaltkalvį ar elektriką, važinėjusį motociklu su priekaba: „Lenkus – šaudyti. Ruskius – šaudyti. Žydus… – jis pakeldavo akis į tėvą, – kas antrą.“
Trys eilėraščiai
Rašytojas – vienišas keliautojas…
Rašytojo patriotizmas matuojamas tuo, kaip jis rašo žmonių, tarp kurių gyvena, kalba. Pavyzdžiui, bloga literatūra yra išdavystės forma. Šiaip ar taip, kalbos negalima niekinti, negalima jai jausti nuoskaudos, neįmanoma jos kaltinti. Todėl galiu pasakyti, kad niekada nejaučiau nuoskaudos savo tėvynei.
Poezijos vertimai
Išvyka į Lietuvą. Kaunas
Neraštingi, nekeliavę vietiniai užduoda daugybę kvailų klausimų. Vienas norėjo sužinoti, ar Amerikoje yra pomidorų. Kitas klausė, kiek karvių laikąs turtingas niujorkietis (tai ūkininko turto matas Lietuvoje: kuo žmogus turtingesnis, tuo daugiau karvių laiko). Kai atsakiau, kad Niujorke tiek pasiturintieji, tiek vargšai pieną perka parduotuvėje, nužvelgė nepatikliai.
Meilė
Žemės trauka daugiau nebeegzistavo. Jis dar nepažino šio naujo pasaulio dėsnių ir todėl elgėsi atsargiai, bijodamas, kad kokiu nors neapdairiu poelgiu nesukeltų pritrenkiančio efekto. Net paprasčiausiai galvoti, paprasčiausiai suvokti daiktų esmę buvo rizikinga. O ką, jeigu per naktį jis įgijo sugebėjimą materializuoti mintis? Buvo pagrindo taip manyti.
