OCEAN VUONG

Poezijos vertimai

 

Ocenas Vuongas (g. 1988) – nors jaunas vietnamiečių kilmės JAV poetas šiuo metu yra išleidęs vos vieną poezijos rinkinį (Night Sky With Exit Wounds, 2016), „The New York Times“, „Boston Globe“, „Huffington Post“ ir dar bent 10 įtakingų JAV leidinių jį išrinko geriausia metų knyga. Negana to, debiutinis eilėraščių rinkinys Vuongui pelnė ir Whitingo premiją, kiekvienais metais skiriamą vos dešimčiai talentingiausių jaunųjų JAV rašytojų, o patį autorių žurnalas „Foreign Policy“ įtraukė į 100 įtakingiausių pasaulio mąstytojų sąrašą. Jo poezija, versta į indų, korėjiečių, rusų ir vietnamiečių kalbas, lietuvių kalba publikuojama pirmą kartą.

 

 

Be pavadinimo (mėlyna, žalia ir ruda). Aliejus, drobė. Mark Rothko, 1952 

 

Per TV pasakė, kad lėktuvai rėžėsi į pastatus,

ir aš ištariau taip, nes paprašei manęs pasilikti.

Galbūt mes meldžiamės klūpėdami todėl, kad viešpats

išklauso tik tuomet, kai esame taip arti

šėtono. Tiek daug noriu tau papasakoti.

Kaip pereiti Bruklino tiltą, negalvojant apie pabėgimą, buvo

didžiausias mano nuopelnas. Kaip mes gyvename lyg

vis atvėsindami liežuvį vandeniu, nė neužsimindami apie tai,

ką išgyvenome. Jie sako, kad dangus yra mėlynas,

bet žinau, jog jis juodas, taip regisi dėl oro pertekliaus.

Tu visada atminsi, ką veikei tuo metu, kai skaudėjo

labiausiai. Tiek daug noriu tau papasakoti, bet užsitarnavau

tik vieną gyvenimą. Ir nieko nepasiėmiau. Nieko. Tarsi

pora dantų pabaigoje. TV vis kartojo lėktuvai…

lėktuvai… o aš laukiau kambaryje,

padirbtame iš pamuštų strazdų giesmininkų. Jų sparnai

plakasi į keturias neryškias sienas. Tik tu buvai tenai.

Tu buvai langas.

 

Odė masturbacijai

 

nes tu

    niekada nebuvai

šventas

    tik pakankamai

gražus

    kad būtum rastas

 

su kabliu

    burnoje

vanduo virpėjo

    lyg žiežirbos

kai jie tave

    ištraukė

 

bet kartais

    tavo ranka

yra viskas, ką turi

    tam, kad

prisilaikytum šio

    pasaulio ir tai

 

garsas ne

    malda

kuri įeina

    griaustinis ne

žaibas

    kuris pažadina tave

 

galinėj sėdynėj

    vidurnakčio neoninė

stovėjimo aikštelė

    šventintas vanduo

ištrintas

    tarp

 

tavo šlaunų

    kur joks vyras

niekada nenuskendo

    nuo troškulio

pertekliaus

    spermos šūvis

 

̶  tai menas

    sukramtytų žvaigždžių

išraiška

    tad kilstelk

džiaugsmu

    aptrauktą nykštį

 

ir išmokyk

    nežaboto

peno

    kalbos

pasimesti

    atvaizde

 

̶  tai rasti duris

   jo viduje

tad užmerk

    akis

ir atverk

    sieki

 

kiekvienai gyslai

    gaudžiant

neužgautų

    pianino klavišų

neviltimi

    kiti tai vadina

 

buvimu žmogumi, bet tu

    jau žinai

tai glausčiausias

    amžinojo „taip“ pavidalas

net šventieji

    tai prisimena, tas jei

 

po kiekvienos

    ištarmės

po

    kvapo, besiliejančio

lyg vyšnių žiedai

    putojantys į niekieno

 

pavasarį

    kaip dažnai šios eilutės

primena tavo brolių

    nagų žymes

šiuos tempiant

    tolyn nuo tavęs

 

tu, kurio vardas

    girdimas ne

ausimis

    o smulkiausiais

kaulais

    kapuose, jūs

 

įkaitinantys balandžio orą

    visais savo žiedlapiais

čia čia čia jūs

    besiraitantys

spygliuotoje šviesos

    vieloje

 

nepaisydami žinojimo

    kaip spalva šaukiasi

galvos nukirtimo

    siekiu

ieškodamas jūsų

    amerikietiškame purve

 

miesteliuose su pavadinimais

    tokiais kaip viltis

šventė

    sėkmė ir lūpomis

saldžiomis kaip mažasis

    saigonas

 

laramis manis

    ir senfordas miesteliai

kurių medžiai žino

    istorijos svorį

galintį nulenkti jų šakas

    iki šios lūš

 

eilutės, kurių šaknys prasirausia

    pro akmenis

ir nepaneigiamus faktus

    sukaupdamos

rūdžių ir geležies

    atmintį

 

mandibulės

    ir ametistas taip

paliesk save

    mėgstu šią

dalį švelniausias skausmas

    nepagydomas

 

alkis

    šiaip ar taip

viešpats tau įkirpo

    čionai

idant primintų mums, iš kur

    pats atėjęs

 

susmeik šią raguotą

    akimirką atgal

į žemę

    šūkalok

kol tamsa aplies

    kiekvieną beveidį

 

gyvulį, išvytą

    iš arkos

tau gremžiant druską

    nuo varpos galvutės

ir vadinant tai

    dienos šviesa

 

ne

    bijok

būti toks

    švytintis

būti toks ryškus, toks

    tuščias

 

kulkos praskrieja

    kiaurai tave

manydamos

    suradusios

dangų tau siekiant

    suspausk

 

ranka

    šį kraujo

šiltumo organą

    tarsi žodį

kalamą

    prie savo prasmės

 

ir gyvybių

 

 

Telemachas

 

Kaip bet kuris geras sūnus, ištraukiu savo tėvą
iš vandens, tempiu už plaukų

 

per baltą smėlį, jo krumpliams raižant pėdsaką,
kurį suskumba nutrinti bangos. Mat miestas

 

anapus kranto nebe ten,
kur jį palikome. Mat subombarduota

 

katedra dabar priklauso
medžiams. Atsiklaupiu greta jo, kad pamatyčiau,

 

kaip giliai įklimpsiu. Ar žinai, kas aš toks,
tėve?
Bet atsakymo niekada nesulaukiu. Atsakymas

 

yra kulkos skylė jo nugaroje, kupina
jūros vandens. Jis toks ramus, jog pamanau:

 

galėtų būti bet kieno tėvas, rastas
tarsi žalias butelis, galįs pasirodyti

 

po berniuko kojomis ir talpinantis metus,
prie kurių jis niekuomet neprisilietė. Paliečiu

 

jo ausis. Jokios naudos. Apverčiu jį.
Pripažinti tai. Katedrą

 

jo jūros juodumo akyse. Veidą,
ne mano, bet tokį, kurį dėvėsiu

 

atsisveikindamas su visais savo meilužiais:
būdu, kuriuo užspaudžiu tėvo lūpas

 

savomis ir imuosi
ištikimo skandinimo darbo.

 

 

Orinis liemuo

 

Sakykime, pakeiti gyvenimą,

bet kūnas yra daugiau negu

 

nakties dalis, užantspauduota

sumušimais. Sakykime, pabudęs

 

supranti, jog tavo šešėlis persimainė

į juodą vilką. Vaikinas gražus,

 

bet žuvęs. Tad vietoj to prineši peilį

prie sienos. Raižai ir raižai,

 

kol pasirodo šviesos moneta

ir tau pagaliau pavyksta aplankyti

 

laimę. Akį,

spoksančią iš kitapus

 

ir laukiančią.

 

 

Namų griovėjas

 

Tai štai kaip mes šokome: mūs motinų

baltoms suknioms liejantis mūsų kojomis, vėlyvam rugpjūčiui

 

verčiant mūsų rankas tamsraudonėmis. Ir štai kaip mes mylėjome:

butelis degtinės ir popietė palėpėje, tavo pirštai

 

mano plaukuose, mano plaukai lyg gaisras. Mes prisidengėme

ausis, ir tavo tėvo įniršis virto

 

širdies dūžiais. Mūsų lūpoms susilietus, diena užsivėrė

it karstas. Širdies muziejuje

 

du begalviai žmonės stato liepsnojantį namą.

Ten amžiais buvo šautuvas virš

 

židinio. Amžiais dar viena valanda užmušti  ̶  tik tam, kad melstum

kokio nors dievo, jog ją atiduotų. Jei ne palėpėje, tai automobilyje. Jei ne

 

automobilyje, tai sapne. Jei ne vaikiną, tai jo drabužius. Jei negyvas,

padėk ragelį. Todėl, kad metai yra atstumas,

 

kurį sukorėme ratais. Tai reiškia: štai kaip

mes šokome: vieniši miegančiuose kūnuose. Tai reiškia:

 

štai kaip mes mylėjome: peilis, įremtas į liežuvį, virstantį

kalba.

 

 

Esė apie amatą

 

Todėl, kad geltonas drugio sparnas,

                          virpąs juodame purve,

buvo žodis,

           kalbos išmestas į krantą.

Todėl, kad niekas kitas

                 nesirengė atvykti - ir

pritrūkau paaiškinimų.

                                 Tad prisėmiau saujas

pelenų, tamsių kaip rašalas,

                      ir įkaliau juos

                                               į šerdį, į

kaukolę, pakankamai

                         storą, kad išlaikytų

               tą švelnų prakeiksmą

sapnų. Taip, siekiau

                                     pasigailėjimo,

bet priartėjau tik

                           prie narvo aplink širdį

statybų. Virš akių -

                                               langinės. Taip,

                                 paleidau į darbą kumščius,

nors ir suvokiau,

                                jog, ištempdamas tą molio gabalą

            į penkis šviesos ašmenis,

                                                                nueičiau

pernelyg toli. Todėl, kad man taip pat

                                                               reikėjo vietos,

kuri mane sulaikytų. Tad įkišau

                                                                           pirštus atgal

į ugnį, jėga plėšiau

                                                      apatinę pusę,

             iki kol žaizda išaugo

į balsą,

                         iki kol kiekvienas lapelis žarstė sidabrą

                                                                                           su tuo

siaubingu riksmu

                                            ir aš užbaigiau.

ir tai buvo žmogiška.

 

 

Vertė Aistis Žekevičius

 

 

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.