LiteratūraVertimai
Iš „Pasiutusios lapės per kelią“
ateis posmas ateis rytas lapas ateis visas pasaulėlis ateis o tavęs jau seniai nebėra katinas ateis augs sparnai šiluma įeis į namus o tavęs jau seniai nebėra sapnas atplauks kvapai šypsosimės šypsosimės gims diena o tavęs jau seniai nebėra
59.II.4, Dublis I
Aš galiu įsikišti kojos pirštą į burną,
Jeigu (IŠCENZŪRUOTA), tada (IŠCENZŪRUOTA)…
Mano / mano / mano
Suskaičiuok šiuos daiktus, kuriuos vadini savais.
Tai – atstumas, skiriantis tave nuo nušvitimo…
Kažkas su manimi ne taip
– Jehova, jis vardu Jehova, – pergalingai pasakė ji.
Sutikau, mat ką dar galėjau padaryti? Žinia, kitas klausimas buvo apie mano tikėjimo tvirtumą.
– Kaip sakoma, krentančiame lėktuve ateistų nėra, – nedrąsiai sumurmėjau. – Bet mūsų lėktuvas dar nekrenta, tai ir mano tikėjimas nėra dabar itin tvirtas.
Skambutis
Man atvykus į Briuselį, žiniasklaidoje netilo kalbos apie europietiškos svajonės pabaigą. Išaugo nepasitikėjimas, pavyzdžiui, smurtas viešajame transporte, kuris visada įsiplieksdavo, kai vienas keleivis pareikalaudavo, kad kitas pritildytų muziką savo MP3 grotuve ar mobiliajame telefone. Vieną dieną, grįždamas iš nuomojamos studijos Ikselio rajone apžiūros, pamačiau dvi gaujas iš daugiau nei trijų dešimčių jaunuolių, ant biržos pastato laiptų besisvaidančias „Jupiler“ alaus buteliais.
Hanfeidzi
Nesvarbu, ar vyro valdžioje yra dešimt tūkstančių vežėčių, ar jis yra tūkstančio vežėčių valdytojas, visi – tiek jo sugulovės, tiek žmona ir jų pirmagimiai sūnūs, galintys tapti sosto įpėdiniais, – trokšta ankstyvos jo mirties. Iš kur žinau, kad taip yra?
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Efemeridžių istorija
– Supranti, – lyg tarp kitko ėmė tujinti, – reikalas tas, kad… Na, kaip čia aiškiau paaiškinti… Žodžiu, man žvaigždės nurodė tave. Pirmiau buvo sapnai. Sapnuodavau tave kone kasdien. Beje, pradžioje sapnuodavau tave kaip vyrą be veido, nepažįstamąjį. Vėliau ėmiau matyti kaip konkretų žmogų, tik be veido. Sapnuose mudu… mylėjomės, na, užsiėmėme seksu.
Sako, čia ne eilėraštis
Dienoraštis (2)
Jei turėčiau suformuluoti credo, sakyčiau: Dievas nėra už mūsų. Jis dar ateis. Jo reikia ieškoti ne žmonijos evoliucijos pradžioje, o jos pabaigoje. Jis yra galutinis, o ne pradinis. Tai aukščiausias ir paskutinis taškas, į kurį veržiasi bet kuri prigimtis laike. O kadangi laikas Jam neegzistuoja, Jam nesvarbu, ar toji evoliucija, kurią Jis vainikuoja, yra priešakyje, ar užpakalyje, ir ar Jis lemia ją kvietimu, ar stūmimu.
