Hanfeidzi

 

Ištraukos

 

Šeši pragaištingi mažmožiai. Vidinės pusės apatinės dalies pasakojimų rinkinys¹

 

Esama šešių pragaištingų mažmožių, kuriems valdovas turėtų būti nuolat akylas. Pirmas – tai laikinas savų galių perleidimas žemiau esantiems. Antras – tai valdovo ir jo pavaldinių siekių išsiskyrimas. Trečias – tai pasikliovimas regimybe. Ketvirtas – tai naudos ir žalos supainiojimas. Penktas – tai įsitraukimas į vidaus ginčus ir kovas. Šeštas – tai priešiškos valstybės įsikišimas.

 

[…]

 

Pasikliovimas regimybe. Dokumentiniai pasakojimai

 

Situacijos regimybė kaip tik yra toji priežastis, dėl kurios valdovas praranda savo galią taikyti nuobaudas, o pavaldiniai pasiekia savųjų tikslų. Ši tiesa atsiskleidžia toliau pateikiamuose dokumentiniuose pasakojimuose.

Či valstybėje² buvo toks vyresnysis tarnautojas³ vardu I Še. Kartą iš pobūvio pas valdovą išėjo jau gerokai įkaušęs, tad ties rūmų vartais stabtelėjo atsiremti. Čia sargas su nukirsta pėda⁴ ėmė jo kaulyti išmaldos: „Ar nesutiktų gerbiamasis gėrimo likutį⁵ vargšui atiduoti?“ I Še ėmė plūstis: „Dink! Kaip kažkoks bausmės suluošintas žmogus dar drįsta garbaus vyro prašinėti išgerti?!“ Nukirstapėdis atsitraukė. Vos tik I Še išėjo, šis po vartų stogo atbraila papylė vandens – taip, kad atrodytų, lyg prišlapinta. Kitą dieną išvykdamas iš rūmų šį vaizdą pamatė valdovas ir užsirūstinęs paklausė, kas šioje vietoje prišlapino. Nukirstapėdis atsakė: „Jūsų tarnas nieko nematė. Nors… vakar čia stovėjo vyresnysis tarnautojas I Še.“ Valdovas apkaltino I Še ir šiam buvo įvykdyta mirties bausmė⁶.

Du Vei valstybės⁷ valdovo ministrai buvo priešiškai nusiteikę Dzijango⁸ vietos valdytojo atžvilgiu. Tad vietos valdytojas per kitą žmogų išplatino suklastotą Vei valstybės valdovo įsakymą, pagal kurį neva duotas nurodymas prieš jį surengti išpuolį. Valdovui per pasiuntinį pasiteiravus vietos valdytoją, kas gi galėtų jam jausti šitokią neapykantą, šis atsakė: „Nėra tokio, kuris drįstų. Tiesa, kadaise tarp manęs ir dviejų asmenų būta nesutarimų, tačiau tikrai ne tokių.“ Valdovui apklausus savo artimiausius pavaldinius, šie patvirtino, kad tikrai – nesutarimų tarp jų būta. Todėl valdovas tuos du asmenis ir nuteisė.

Dzi Sinas ir Juan Čianas buvo vienas kitam priešiški, o naujai pareigas pradėjęs eiti Sima Si⁹ susipyko su Dzi Sinu, tad per pasiuntinį paslapčia nužudė Juan Čianą. Valstybės valdovas pamanė, kad žudikas yra Dzi Sinas, ir dėl to jį nuteisė.

Dženg Siu buvo mylimiausia Dzingo valstybės¹⁰ valdovo sugulovė. Šiam įsitaisius naują gražuolę, Dženg Siu taip ją pamokė: „Valdovui labai patinka matyti rankove pridengtą nosį ir burną, tad kai tik prie Jo priartėsite, būtinai šitaip prisidenkite.“ Kaskart matydamasi su valdovu, gražuolė vis dangstydavosi, vos tik šis prie jos priartėdavo. Valdovui pasiteiravus Dženg Siu apie tokio elgesio priežastis, ši atsakė: „Ji anksčiau yra sakiusi negalinti pakęsti Jūsų, Valdove, kūno kvapo.“ Kartą visi trys – valdovas, Dženg Siu ir gražuolė – sėdėjo kartu. Dženg Siu iš anksto jau buvo įspėjusi valdovo tarną, kad vos tik valdovas ką pasakys, šis kaipmat turįs paklusti jo žodžiams. Gražuolė palinkdama prie valdovo keliskart vis prisidengė nosį ir burną. Valdovas įsiutęs suriko: „Nukirskite jai nosį¹¹!“ ir tarnas staigiu peilio mostu nukirto gražuolei nosį.

Kitas šaltinis byloja, kad Vei valdovas Dzingo valdovui buvo padovanojęs vieną gražią merginą. Dzingo valdovas labai ja gėrėjosi ir labai ją mylėjo. Žinodama, kaip valdovas šia gražuole gėrisi ir kaip ją myli, ankstesnioji valdovo sugulovė Dženg Siu ėmė ja gėrėtis ir ją mylėti dar labiau. Rūbų, daiktų ir reikmenų – visko parūpindavo, ko tik ši įsigeisdavusi. Valdovas apie Dženg Siu taip kalbėjo: „Mano ankstesnioji žino, kaip myliu naująją, jos gėrėjimasis jąja ir meilė šiai moteriai netgi pranoksta manąją. Ji tarytum tėvus godojantis nuolankus sūnus, kaip ištikimai valdovui tarnaujantis valdininkas.“ Supratusi, kad valdovas nieko nenutuokia apie jos pavydą, Dženg Siu naująją taip pamokė: „Valdovas Jumis gėrisi ir Jus myli, tačiau negali pakęsti Jūsų nosies. Tad kai matysitės su Juo, vis ją prisidenkite – taip amžiams liksite Jo numylėtine!“ Naujoji paklaũsė – kaskart matydamasi su valdovu vis dangstydavo savo nosį. Kartą valdovas pasikvietė Dženg Siu ir jos paklausė: „Kai matomės su naująja, ji vis dangsto savo nosį. Ką gi tai galėtų reikšti?“ Ši atsakė: „Ne man tai žinoti.“ Tačiau valdovui ėmus tardyti Dženg Siu prasitarė: „Ji neseniai minėjo negalinti pakęsti Jūsų, Valdove, kūno kvapo.“ Valdovas piktai suriko: „Nukirskite jai nosį!“ Dženg Siu iš anksto jau buvo įspėjusi valdovo tarną, kad vos tik valdovas ką pasakys, šis kaipmat turįs įsakymui paklusti. Valdovo tarnas taip ir pasielgė – staigiu peilio mostu nukirto gražuolei nosį.

Fei Udzi buvo Dzingo valstybės ministro patikėtinis, o Si Juanas – naujai į tarnybą pas šį ministrą priimtas tarnautojas, kurį ministras labai mėgo. Tad Udzi ministrui pateikė tokį pasiūlymą: „Ministras šitaip mėgsta Si Juaną, tad kodėl neiškėlus jo namuose pobūvio?“ Ministras atsakė, kad sumanymas esąs geras, ir pavedė Udzi nuvykti pas Si Juaną į namus ir viską suruošti. Udzi savo ruožtu taip pamokė Si Juaną: „Ministras yra pilnas puikybės ir labai mėgsta ginklus ir karius. Privalote Jį iškilmingai priimti, tad visų pirma nedelsiant rūmų papėdėje ir priešais vartus išrikiuokite ginkluotą kariauną.“ Si Juanas taip ir pasielgė. Atvykęs ministras didžiai nusistebėjo: „Kas tai būtų?“ Udzi tarė: „Ministre, Jūs pavojuje. Traukitės iš čia! Nežinia, kas dar čia gali nutikti.“ Ministras labai įširdo ir užsiundęs savo kariauną ant Si Juano nuteisė jį myriop.

Tarp Si Šou ir Džang Šou vyravo nesantaika, o naujai į valdžią atėjęs Čen Siu nesutarė su Si Šou¹². Todėl Čen Siu per pasiuntinį paslapčia nužudė Džang Šou. Vei valdovas pamanė, kad tai Si Šou darbas, ir dėl to jį nuteisė.

Džongšano valstybėje gyveno toks neturtėlis valdovo sūnus. Jo arklys buvo liesas, o vežimas visas aplūžęs. Tarp valdovo patikėtinių buvo tokių, kurie šio nuskurdėlio atžvilgiu turėjo asmeninių nuoskaudų, todėl už jį valdovui išreiškė tokį prašymą: „Princas taip skursta, jo arklys toks liesas, tad kodėl gi Valdovui neskyrus jam kiek daugiau pašaro?“ Valdovui nesutikus, jo patikėtiniai naktį paslapčia padegė šieninę. Valdovas pamanė, kad tai jo skurdžiojo sūnaus darbas, ir dėl to jį nuteisė.

Vei valstybėje gyveno toks garbaus amžiaus mokslininkas, kuris nesutarė su Dzijango vietos valdytoju. Vienas iš pastarojo samdytinių¹³ dėl asmeninių priežasčių šiam mokslininkui jautė neapykantą. Samdytinis mokslininką užpuolė ir nužudė. Siekdamas, kad vietos valdytojas įskaitytų tai kaip nuopelną, taip jam pranešė: „Jums, Valdytojau, šis asmuo buvo priešiškas, tad Jūsų tarnas, Valdytojau, už Jus jį nužudė.“ Reikalo nuodugniai neišnagrinėjęs, valdytojas samdytinį apdovanojo.

Kitas šaltinis byloja, kad vienas jaunuolis, Dzijango vietos valdytojo sugulovės sūnus, stokojo tėvo pripažinimo ir labai troško pelnyti šio prielankumą. Či karalystė į Mali kalnus¹⁴ pasiuntė vieną garbaus amžiaus mokslininką rinkti vaistingųjų augalų šaknų. Jaunuolis panoro jį užpulti, tad atėjęs pas savo tėvą taip šiam pasiūlė: „Či karalystė į Mali kalnus pasiuntė vieną garbaus amžiaus mokslininką. Skelbiasi, neva jis ten vaistingųjų augalų šaknis kasa, nors iš tikrųjų tai Jūsų, Valdytojau, valdas šnipinėja. Jei Jūs pats, Valdytojau, jį nužudysite, tai būsite kaltas prieš Či valstybę. Tad leiskite man, Jūsų tarnui, jį nudurti.“ Valdytojas sutiko. Gavęs leidimą, jaunuolis kitą dieną tamsiojoje miesto pusėje¹⁵ nudūrė mokslininką. Valdytojas, kuris anksčiau buvo nusigręžęs nuo jaunuolio, pamažu su juo suartėjo.

 

Naudos ir žalos supainiojimas. Dokumentiniai pasakojimai

 

Jei matyti, kad kažkoks dalykas galbūt duos naudos, pirma reikia atidžiai stebėti tuos, kurie tą dalyką palaiko. Tačiau jei matoma, kad kažkoks dalykas yra žalingas, reikia daryti visiškai priešingai. Išmintingas valdovas, apsvarstydamas skirtingas situacijas, turėtų daryti taip: jei koks dalykas yra žalingas valstybei, reikia įsigilinti, kam toji žala galėtų būti naudinga. Taip pat jei koks įvykis yra žalingas pavaldiniams, reikia žiūrėti, kas jiems galėtų būti priešiškas. Ši tiesa atsiskleidžia toliau pateikiamuose dokumentiniuose pasakojimuose.

Čen Siu buvo Vei valstybės valdovo pavaldinys. Jis palaikė gerus santykius su Dzingo valstybės valdovu, tad įkalbėjo šį užpulti Vei. Pasiprašęs už Vei valdovą vesti taikos derybas su užpuolike, Čen Siu pasinaudojo Dzingo valstybės galia ir taip Vei valstybėje įgijo ministro postą.

Kartą, valdant Hano kunigaikščiui Džao, labai pabrango soros ir jų ženkliai sumažėjo. Kunigaikštis Džao vienam savo patikėtiniui liepė apieškoti grūdų sandėlius. Paaiškėjo, kad už sandėlius atsakingas valdininkas buvo pavogęs ir išpardavęs didžiulį kiekį sorų.

Džao Sisiu einant Dzingo valstybės ministro pareigas, kažkas padegė grūdų sandėlius ir šienines. Niekas nežinojo, kieno tai darbas. Džao Sisiu liepė pavaldiniui apklausti vieną prekyba grūdais ir pašaru besiverčiantį žmogų. Paaiškėjo, kad jis ir buvo padegėjas.

Kartą, Džao kunigaikščio Si valdymo metais, rūmų virėjui patiekus į stalą valgius, sriuboje plaukiojo žalių kepenų gabalėliai. Pasikvietęs vienu rangu už virėją žemesnį rūmų virtuvės tarnautoją, kunigaikštis tardančiu tonu šio paklausė: „Kodėl į mano sriubą primėtėte žalių kepenų?“ Parklupęs ant kelių, virtuvės tarnautojas kakta palietė žemę¹⁶ ir, pripažinęs mirtiną savo nusikaltimą, taip teištarė: „Aš, Jūsų vargšas, troškau rūmų virėjo nušalinimo.“

Kitas šaltinis byloja, kad kunigaikščiui maudytis skirtame pašildytame vandenyje buvo žvyro. Kunigaikštis pasiteiravo, ar esama žmogaus, kuris pakeistų už vonios reikalus atsakingą valdininką, jei šis būtų atleistas. Patikėtiniams atsakius, kad taip, toks asmuo yra, kunigaikštis įsakė jį atvesdinti. „Kodėl pripylėte žvyro į maudymuisi skirtą vandenį?“ – kaltinamai paklausė. „Atleidus atsakingą tarnautoją, aš, Jūsų tarnas, būčiau užėmęs jo vietą, tad dėl to ir pripyliau žvyro į vandenį“, – atsakė šis.

Kartą, Dzino valstybės valdovo Veno laikais, už virtuvę atsakingo valdininko pagalbininkas į stalą patiekė keptos mėsos, kuri buvo apsivijusi¹⁷ šeriais. Pasikvietęs valdininką, valdovas kaltinamai suriko: „Tu¹⁸ gal nori, kad valdovas paspringtų? Kodėl mėsa šeriais apsivijusi?“ Valdininkas parklupo ant kelių ir, pakartotinai kakta liesdamas žemę, taip kalbėjo: „Jūsų tarnas padarė tris mirtinus nusikaltimus. Galąstuvu taip pagalando peilį, kad šis savo aštrumu prilygo gandziangui¹⁹. Peilis prapjovė mėsą, bet nenupjovė nuo jos šerių. Tai – pirmas mirtinas Jūsų tarno nusikaltimas. Tada ant iešmo verdamas atidžiai kiekvieną gabalėlį apžiūrėjau, tačiau šerių nepastebėjau. Tai – antras mirtinas Jūsų tarno nusikaltimas. Paskui krosnies žarijas įkaitinau iki raudonumo. Jų kaitroje iškepė mėsa, bet šeriai liko nesusvilę. Tai – trečias mirtinas Jūsų tarno nusikaltimas. Juk tarp virtuvėje dirbančių pavaldinių vargu ar būtų toks, kuris Jūsų tarnui galėtų pavydėti!“ Valdovas į tai atsakė: „Teisingai pasakyta.“ Ir, iškvietęs šio valdininko pavaldinį, ėmė jį tardyti. Galiausiai jį ir nuteisė.

Kitas šaltinis byloja, kad Džino valstybės valdovo Pingo iškelto pobūvio metu valdovo sugulovės sūnui teko šeriais apsivijęs mėsos gabalas. Valdovas paliepė tučtuojau nužudyti mėsą ruošusį virtuvės tarnautoją. Įsakymas esą buvęs neatšaukiamas, tad vos tik jį paskelbus tarnautojas, pakėlęs akis į dangų, ėmė aimanuoti: „O, tris mirtinus nusikaltimus padariau, nė pats nežinojau!“ Valdovas sukluso: „Ir kas gi tai būtų?“ Į tai tarnautojas atsakė: „Jūsų tarno peilis toks aštrus, kad viską skrodžia lyg vėjo gūsis žolę. Kaulus sukapojo, o štai šerių nenupjovė. Tai – pirmas nusikaltimas, už kurį Jūsų tarnas nusipelno mirties. Viską kepiau ant vyšnios medžio žarijų. Mėsa nuo kaitros paraudonavo, riebalai pabalo, tačiau šerių ji nenusvilino. Tai – antras nusikaltimas, už kurį Jūsų tarnas turi mirti. Mėsai iškepus, kiekvieną gabalėlį akylai apžiūrėjau, tačiau šerių ant mėsos nepastebėjau. Tai – trečias mirtinas Jūsų tarno nusikaltimas. Spėju, kad tarp virtuvėje dirbančių pavaldinių gali būti toks, kuris paslapčia man klastą surengė. Ar tik nebus per anksti Jūsų tarną nužudyti?“

 

Pavaldiniai, kurie išduoda, gviešiasi valdžios ir žudo

 

Visi pavaldiniai išdavikai seka, kur link krypsta valdovo širdis, idant pelnę šio pasitikėjimą ir prielankumą vėliau galėtų įgyti strateginį pranašumą. Tai, kam valdovas palankus, pavaldiniai ima liaupsinti, o tai, ko valdovas bodisi, jie ima peikti ir niekinti. Didžiajai daliai žmonių būdinga suartėti su tais, kuriems tie patys dalykai rodosi atgrasūs arba patrauklūs, ir nusigręžti nuo tų, kurių požiūris į priimtinus ir atmestinus dalykus yra priešingas nei jų pačių. Tai, ką pavaldiniai iškelia ir liaupsina, yra būtent tai, kam valdovas pritaria. Toks reiškinys vadinamas pritarimo bendryste. Lygiai taip pat visa, ką pavaldiniai peikia ir niekina, yra būtent tai, kuo valdovas bodisi. Toks reiškinys vadinamas atmetimo bendryste. Apie tokius, kurie, sutardami tiek dėl to, kas jiems yra priimtina, tiek dėl to, kas jiems yra atmestina, kada nors būtų pasielgę priešingai vienas kito atžvilgiu, dar niekada neteko girdėti. Vadovaudamiesi šiais dėsniais pavaldiniai ir įgyja valdovo pasitikėjimą ir palankumą.

Pasinaudodami tuo, kad turi valdovo pasitikėjimą ir palankumą, tokie pavaldiniai išdavikai ima piktnaudžiauti savo galia – pasitelkdami pagyras ir šmeižtą, jie priverčia vienus pavaldinius priimti į valstybės tarnybą, o iš kitų ją atimti, ir jei valdovas neturi konkrečių būdų, kaip juos sudrausminti, nesugeba akylai jų stebėti ir tyrinėti jų elgesio, tada neišvengiamai patiki jų sakomais žodžiais, nes anksčiau juos siejo bendrystė, ir taip tokie valdovo mėgstami pavaldiniai apgaulės būdu pasiekia savanaudiškų tikslų.

Štai taip aukščiau esantysis yra apgaunamas, o žemesnieji tampa stiprūs ir įtakingi, dėl ko atsiranda pavaldinio pranašumas prieš valdovą. Tokie pavaldiniai dar vadinami valdovo užvaldytojais. Kai valstybėje esama tokių pavaldinių – valdovo užvaldytojų, tai likusieji negali visu savo protu ir visomis jėgomis būti ištikimi valdovui, o skirtingus postus užimantys valstybės tarnautojai nebesilaiko įstatymų ir nebeteikia valstybei naudos. Kaip tai pasireiškia?

Žmonės siekia saugumo ir naudos ir vengia pavojaus ir žalos – tokia žmogaus prigimtis. Tačiau šiandien tie pavaldiniai, kurie iš visų jėgų stengiasi būti naudingi, tie, kurie pasitelkia visą savo išmintį tam, kad išreikštų didžiausią ištikimybę ir atsidavimą valdovui, gyvena varge ir skurde, jų tėvai ir sūnūs irgi dėl to kenčia. O išdavikai, apgaudinėdami valdovą, įgyja aukštus, įtakingus postus, mėgaujasi turtais, jų šeimos gyvena prabangoje, o tėvai ir sūnūs jais didžiuojasi.

Nejau įmanoma priversti žmones nustoti siekti saugumo ir naudos ir vietoj jų rinktis pavojų ir žalą?

Akivaizdu, kad jei valdant valstybę daroma šitokių klaidų, tai esant viršuje norėti, kad tarp žemesniųjų nebūtų išdavikų, o valstybės tarnautojai gerbtų įstatymus, reiškia norėti to, kas neįmanoma.

 

Šeši neatitikimai²⁰

 

Bijantys mirti ir sprunkantys nuo nelaimių yra tie, kurie kovos lauke vėliau patys pasiduoda į priešo rankas, tačiau šiandien tokie žmonės yra pagarbiai vadinami branginančiais gyvybę. Tie, kurie moko dorovės ir kuria įvairias mokyklas²¹, yra nutolę nuo įstatymų, tačiau pasaulis juos garbina kaip intelektualus. Klajojantys po svetimus kraštus²² ir gausinantys savo garbę ir gerovę tesiekia sau naudos, tačiau pasaulis jais žavisi kaip talentingais meistrais. Tie, kurių žodžiai yra tokie pat pakrikę kaip ir jų pačių protas²³, yra sukčiai ir apgavikai, tačiau pasaulis juos pagarbiai vadina iškalbos meistrais. Tie, kurie švaistosi kardais ir rengia mirtinus išpuolius²⁴, yra nuožmūs ir negailestingi, tačiau šiandien pasaulis liaupsina jų narsą. Tie, kurie pridengia nusikaltėlį arba nepraneša apie įvykdytą nusikaltimą, nusipelno mirties bausmės, tačiau šiandien jie gerbiami už siekį apsaugoti gerą kito vardą. Štai šie šeši žmonių tipai yra liaupsinami.

Nebijantys pavojų ir paaukojantys gyvybę dėl valstybės yra garbingi narsuoliai, bet pasaulis šiandien juos kaltina blogai pasirinkus savo kelią. Tie, kurie nekreipia dėmesio į paskalas ir tuščius žodžius ir laikosi vien tik valdovo įsakų, yra žmonės, visiškai atsiduodantys įstatymui, bet pasaulis juos niekinamai vadina menkais ir nusižeminusiais. Prasimaitinantys iš sunkaus savo pačių darbo duoda naudą visai valstybei, bet pasaulis juos pašiepia dėl gabumų stokos. Tie, kurie yra sąžiningi ir tiesūs, yra paprasti ir dori, tačiau žmonės niekinamai juos vadina kvailiais. Tie, kurie gerbia įsakymus ir klusniai vykdo užduotis, gerbia aukščiau esantįjį, bet pasaulis juos niekinamai vadina baikštuoliais. Sudrausminantys prasikaltusius ir išdavikus padeda valdovui stebėti ir kontroliuoti pavaldinius, bet pasaulis juos niekinamai vadina šmeižikais ir skundikais. Štai šie šeši žmonių tipai yra niekinami.

Taigi, šešių rūšių išdavikai, apsimetėliai ir niekam nenaudingi žmonės yra liaupsinami ir garbinami, o kiti šešių rūšių žmonės, kurie yra labai naudingi žemės ūkiui ir karybai, yra menkinami ir išjuokiami. Visa tai ir yra šeši neatitikimai.

 

Dalykai, kurių reikia saugotis rūmuose

 

Pasitikėjimas kitais valdovui yra pragaištingas, nes tas, kas pasitiki kitu, leidžiasi būti kito kontroliuojamas. Pavaldinys su valdovu nėra susietas kraujo ryšiais – pavaldinį prie valdovo prikausto pastarojo strateginis politinis pranašumas, ir šiam nelieka nieko kito, kaip tik vykdyti duotus nurodymus. Dėl to pavaldinys nuolatos, nepailsdamas slapta bando perprasti tai, kas slypi valdovo širdyje, ir vos tik valdovas nuo pavaldinių nusigręžia arba ima prieš juos pernelyg puikuotis aukštesne padėtimi, pavaldiniai, kaip kad dabar pasaulyje matome, ima kėsintis į valdovo turtus ar gyvybę.

Jei valdovas pernelyg pasitikės savo sūnumis, išdavikai netruks tuo pasinaudoti – palenks juos į savo pusę, idant pasiektų savanaudiškų tikslų. [...] Jei valdovas pernelyg pasitikės savo žmona, išdavikai lygiai taip pat suskubs pasinaudoti ir ja. [...] Vyras ir žmona yra vienas kitam artimi, ir su sūnumis jis yra artimas, tačiau jei ir jais nevalia visiškai pasikliauti, tai likusiais žmonėmis išvis nėra ko pasitikėti.

Nesvarbu, ar vyro valdžioje yra dešimt tūkstančių vežėčių, ar jis yra tūkstančio vežėčių valdytojas²⁵, visi – tiek jo sugulovės, tiek žmona ir jų pirmagimiai sūnūs, galintys tapti sosto įpėdiniais, – trokšta ankstyvos jo mirties. Iš kur žinau, kad taip yra?

Vyras ir žmona nėra susieti kraujo ryšiais. Jei jie myli vienas kitą, tai yra vienas kitam artimi, o jei nemyli – vienas nuo kito atitolsta. Sakoma, kad mylimos moters pagimdytas sūnus irgi yra mylimas. Perfrazavus šį posakį galima teigti, kad nemylimos moters sūnus bus atstumtas. Penkiasdešimties metų sulaukusio vyro potraukis geidulingam moters grožiui dar nėra išblėsęs, o moters, sulaukusios trisdešimties metų, grožis jau ima nykti. Moteris, kurios grožis yra išblėsęs, tebetarnauja savo geidulių nepraradusiam vyrui, tačiau praranda savo padėtį, patiria susvetimėjimą ir yra mažiau vertinama. Tokia moteris ima nuogąstauti, kad jos sūnus niekada netaps sosto įpėdiniu. Štai kodėl sugulovės ir žmona laukia savo valdovo mirties.

 

Iš senosios kinų kalbos vertė

Rūta Ona Sruoginis