Sako, čia ne eilėraštis

 

Kennethas Rexrothas (1905–1982) – amerikiečių poetas, vertėjas, kritikas, savamokslis intelektualas. Ankstyvoje jaunystėje daug keliavęs autostopu, dirbęs padienius darbus, propagavęs anarchizmą, 3 deš. pabaigoje apsistojo San Fransiske, kur tapo centrine vietos meno ir poezijos scenos figūra. Paties Rexrotho, „intelektualinio maištininko“, kultūros kosmopolito, kūryboje vyrauja laukinės gamtos idiliškumo, socialinės kritikos, iki transcendencijos pakylėtos erotinės meilės temos, religinių ir filosofinių idėjų apmąstymai. Čia skelbiami vertimai eilėraščių iš rinkinių „Feniksas ir vėžlys“ (The Phoenix and the Tortoise, 1944), „Žemei apginti“ (In Defence of the Earth, 1956), „Gėdelio įrodymas“ (Gödel’s Proof, 1965) ir žurnalo „Poetry“ (1966, gruodis, Nr. 3).

(Daugiau Rexrotho poezijos žr.: „Iš bytnikų poezijos“, „Š. A.“, 2012.X.26, vert. A. P.; „Literatūra ir menas“, 2016.XI.11, vert. M. Burokas; „Iš „Bestiariumo“, 2019.XII.20, „Š. A.“, vert. A. P.; „Literatūra ir menas“, 2020.XII.4, vert. D. Norkūnas.)

 

Testamento prierašas

 

Didžiuma pasaulio poezijos           

Tėra išmonė, konstruktas.

Niekas jos neskaito, tik mokslininkai.          

Per vieną generaciją

Ji taip išsisunkia,

Kad nebeįmanoma suvirškinti.

Mažai ko aš

Neskaitęs, ir jau to peno sausybė.

Lamartinas… Gaueris… Tasas…

Arba Kembridžo metafizikai,

Senieji ar šiuolaikiniai,

Ir juos beždžioniaujantys amerikiečiai.

Be abejonės, ilgus metus valdančioji

Anglų poezijos klasė

Būtent tai ir laikė poezija –

Beasmenę konstrukciją

Su užgintais asmeniniais įvardžiais.             

Griežtokai taikoma

Praktikoje tokia

Teorija pagimdo

Priešybę. Elioto ir Valeri

Poezija, panašiai kaip ir Poupo,

Nėra vien tik

Asmeniška, tai –

Subjektyvi, nestygstanti

Fantazija, tokia   

Intymi ir atvira,

Trikdanti, jeigu norite,

Nelyginant išsiliejimai ant

Psichoanalitiko kušetės.   

Dygėjimasis įvardžiu „aš“

Visada turi

Svarią priežastį.

 

[1956]

 

 

Sako, čia ne eilėraštis

 

I

 

Visa, kas yra, yra darna,

Kitaip tai netvertų.

Dalių darna su visuma –

Tai gėrio apibrėžimas.

Todėl visa, kas yra, yra gera.

Žmogus – dalis viso to, kas yra, taigi

Jis – darnos dalis.

Todėl žmogus geras iš prigimties.

Tiek, kiek jis žino, kaip yra,

Žino dėl to, kad savyje jis –

Visumos dalių darna, tokia pat

Kaip ir viso to, kas yra. Todėl

Darna visa ko, kas yra

Be žmogaus, gali susijungti su

Darna visa ko, kas yra

Pačiame žmoguje, kaip pažinus

Gėris, vidinis moralinis gėris.

Ir jei šis gėris vidujai pažįstamas

Vienai pusei – žmogui, jis turi

Būti pažįstamas ir kitai

Pusei – Visa Kam, Kas Yra, vadinasi, tas,

Kuris tobulai susiderinęs su Visa Kuo,

Kas Yra, gali šįjį veikti

Be pastangų, sakytum,

Savitarpiškai, kaip ir veiksmai

Abipusės draugų meilės.

Kokie gražūs ir vylingi,

Ir kokie atgrasūs krauju

Karų bei nukryžiavimų.

 

II

 

Visatos tvarka –

Tai tik atspindys

Žmogaus valios ir proto.

Visa būtis yra santykinė,

Jokia būtis nėra savaiminga.

Visi daiktai yra judinami kitų.

Joks daiktas nejuda pats.

Visos būtybės yra veikiamos kitų.

Jokia būtybė nėra priežastis pati sau.

Nėra tobulos būtybės.

Būtis nepažįsta ekonomijos.

Esybės dauginamos

Be būtinybės. Be

Pakankamos priežasties.

Vienintelė gamtos tvarka –

Tvarkingi vieno asmens

Santykiai su kitu.

Neasmeniniai santykiai

Betvarkiai iš prigimties.

Asmeniniai santykiai –

Tas provaizdis, dėl kurio į gamtą

Žvelgiam kaip į sistemą.

Homeras ir visi nuovokūs

Vyrai po jo bylojo mums ir

Bylojo, kad visata –

Didieji principai ir jėgos,

Judinančios pasaulį, – turi tvarką

Tik kaip atspindys

Žmonių drąsos, ištikimybės,

Meilės ir sąžiningumo.

Pačios savaime tos jėgos

Žiaurios ir lengvabūdės.

Tas, kuris joms pasiduoda, išprotėja,

Nužudo savo vaiką, žmoną ar draugą

Ir miršta kraujuotose dulkėse,

Sunaikinęs brangiausią

Kitų žmonių rankų darbą.

Tas, kas jas pergudrauja, lieka gyvas

Ir sulaukia senatvės savuose namuose.

 

[1956]

 

 

Rašytojo kaip jauno anarchisto portretas

 

1917–1919-aisiais,

Kai visa kas dėjosi Europoje,

Mūsų dažniausiai vartojamas paniekos ar užgaulės žodis

Buvo „bušva“*. Vartojome jį teisingai,

Tik manėme, jog tai „mėšlas“ prancūziškai.

Gyvenau Tolede, Ohajo valstijoje,

Delavero aveniu, skiriančioje

Turtingųjų ir vargšų rajonus.

Žaisdavom džiunglėse prie Tenmailo upelio

Ir palei golfo aikštyną Otavos parke.

Buvo dvi vaikų klasės, kurios tarpusavy

Neturėjo ničnieko bendro: turčių vaikai,

Kurie patarnaudavo golfininkams, ir vargšų vaikai,

Kurie kniaukdavo golfo kamuoliukus. Aš priklausiau

Išganingajam būreliui išskirtinųjų,

Kurie stojus tamsai ir lietingomis dienomis

Įsivogę aikštynan šikdavo į duobutes.

 

[1956]

 

 

 

Oachaka, 1925-ieji

 

Tu buvai gražus vaikas

Nerimastingu veidu, žaliais akių vokais

Ir juodomis nėriniuotomis pėdkelnėmis

Susitikome mudu apšnerkštoje užeigoj

„Mano vardas Nada, – pasakei, –

Man nieko iš tavęs nereikia

Iš tavęs aš neimsiu

Aš tau nieko neduosiu“

Vedžiau tave namo siaurutėm gatvėm –

Ištiškusi mėnesiena, šiukšlės ir katės –

Į tavo apleistą, sukuistą kambarį

Tavo pėdos buvo pajuodusios

Nagų lakas apsilaupęs

Savaitę praleidome susikabinę už rankų

Klaidžiodami apkvaitę po alpią vasarą –

Gitarų, šūvių pyškėjimo, tropinių lapų,

Juodų šešėlių mėnesienoje vasarą –

Prieš ištisą amžių

 

 

[1965]

 

Mokymosi privalumai

 

Aš – žmogus be ambicijų,

Turintis vos kelis draugus, visiškai nepajėgus

Užsidirbt pragyvenimui, nebeinantis

Jaunyn, besislapstantis nuo pelnytos lemties.

Vienišas, apskuręs, – koks skirtumas?

Vidurnaktį užsikaitinu ąsotį

Baltojo vyno su kardamonu.

Su nudyžtu pilku chalatu ir sena berete

Sėdžiu šaltyje ir rašau eilėraščius,

Paišau nuogybes užsiraičiusiose paraštėse,

Santykiauju su šešiolikmetėmis

Savo vaizduotės nimfomanėmis.

 

[1944]

 

 

Lygybė

 

Mano dėdė tikėjo, kad kitoje

Visatoje čia pat po ranka

Jis turėjo antrininką,

Kurio gyvenimas visais atžvilgiais

Buvęs jo priešingybė – žmogaus

Kitoje nulio pusėje.

Kartais jie susikeisdavę vietomis.

Ne sapnuose, bet sąmoningą

Akimirką, kai mano dėdė

Kažkaip šelmiškai šypteldavo

Ir stabteldavo arba kiek susvyruodavo,

O tada vėl imdavosi savo reikalų.

 

[1966]

 

Vertė Andrius Patiomkinas