Žodis
Olavas Håkonsonas Haugė (1908–1994) – vienas žymiausių ir plačiausiai skaitomų norvegų poezijos klasikų. Haugė visą gyvenimą gyveno mažame Olviko miestelyje, pačioje Hardangerio fjordo gilumoje, ten pakrantės šlaituose vertėsi sodininkyste. Nors dėl sunkios psichikos ligos nebaigė jokių formalių mokslų, buvo vienas didžiausių literatūros eruditų Norvegijoje, išvertė į norvegų kalbą nemažai didžiųjų vokiečių, anglų, prancūzų poetų modernistų. Debiutavo rinkiniu „Žarijos pelenuos“ (Glør i oska, 1946), pripažinimą pelnė knyga „Erelio gūžtoje“ (På ørnetuva, 1961), o kūrybos viršūne laikomas eilėraščių rinkinys „Lašai rytų vėjyje“ (Dropar i austavind, 1996). Pastarajame gausu poetą itin išgarsinusių vadinamųjų „daiktų-eilėraščių“ (tingdikt), tokių kaip „Pjūklas“ (Sagi), „Katinas“ (Katten), „Dalgis“ (Ljåen), „Kasdienybė“ (Kvardag).
Čia taip pat skelbiama vertimų iš poezijos knygų „Kalno paskardėj“ (Under bergfallet, 1951), „Paklausk vėjo“ (Spør vinden, 1971) ir „Stiebų siūravimas“ (Janglestrå, 1980).
Kalno paskardėj
Gyveni kalno paskardėj.
Ir tai žinai.
Bet sėji savo laukus,
saugus vaikštai po kiemą
ir vaikams leidi žaist,
ir gult eini
lyg niekur nieko.
Juk būna,
berymant ant dalgio
vasaros vakarą
žvilgsnis nuslysta spėriai
kalno šlaitu
ten, kur, sako,
esanti
properša,
ir, būna juk,
nakčia gulėdamas
klausais įtempęs ausį,
ar neatskils kur
uola.
Ir jei griūtis,
ji nebus netikėta.
Bet imies ir tvarkai
tą žemės lopą
kalno paskardėj
– jei vis dar gyvas.
[1951]
Atitraukiu užuolaidą
Aš atitraukiu užuolaidą prieš guldamas,
norėsiu prabudęs regėti gyvą tamsą
ir mišką, ir dangų. Žinau, kad kape
nebus lango į žvaigždes žiūrėti.
Orionas jau vakaruos, visad medžiojantis –
vis nepralenkia manęs.
Vyšnia už lango nuoga ir juoda.
Svaiginančiai žydram skliauto varpe
ryto mėnulis smailu nagu kažką rašo.
Daina, ženk lengvai
Daina, ženk lengvai mano širdim,
kaip viržiai lengvi liūliuojančioj pelkėj
ar paukštis ant pernakt užsitraukusio ledo.
Įlauši skausmo trapų luobą –
nuskęsi, daina.
Sniego vakaras
Išdalyk savo tamsą ir tapki turtingas.
Kaip vakaras pasnigus.
Laukai derlingi, viržynės,
skujelių prižirę
ir namai sotūs, saugūs
gyvasčiai ir ugniai.
Žemė mieganti žino,
šlovinga ji.
Šerkšnoti dangaus antakiai
svyra pilni žvaigždžių.
Nenešk man visos tiesos
Nenešk man visos tiesos,
nenešk vandenyno manajam troškuliui,
neneški dangaus, kai prašau šviesumos,
tik atnešk progiedrį, rasą, trupinį,
kaip paukščiai nešas vandens lašelius po maudynių
ar vėjas grūdą druskos.
Ar žinai šaltinį
Ar žinai šaltinį įšalusioj girioj,
ar žinai širdį, kuri vienatvėj
nemiega ir tvenkias,
ten galì ilsėt malšindamas troškulį,
žvelgti savo vargan ir glostyt
sudrikusias plunksnas.
[1961]
Kasdiena
Tavo dìdžiosios audros
nurimusios jau.
Tuomet neklausei, nei kam esi,
nei iš kur atėjai
ar kur veda kelias,
tiesiog stovėjai audroj,
buvai ugny.
Bet įmanu ir kasdienoj gyvent,
pilkoj, ramioj dienoj, sodinti bulves,
grėbti lapus ir nešti žagarus,
tiek daug apie ką galvoti po saule,
nepakaks ir žmogaus amželio.
Po sunkaus darbo gali čirškint lašinius
ir skaityti kiniškus posmus.
Senasis Laertas retino erškėčius
ir pureno dirvą aplink savo figmedžius,
palikdamas didvyriams kautis dėl Trojos.
Pjūklas
Brūkšt,
sako pjūklas.
Tvirtas medis!
Jis sako,
ką mano, tas pjūklas.
Žodis
Žodis
– akmuo
šaltoj upėj.
Ir dar vienas –
prireiks nemažai akmenų,
jeigu jau brisiu.
Tu buvai vėjas
Aš esu laivas
be vėjo.
Tu buvai vėjas.
Kuria kryptim pasukti?
Kam klausi krypties,
kai turi šitokį vėją!
[1996]
Lapinės ir sniego nameliai
Menkniekis tėr šios
eilutės, tiesiog
keli žodžiai, sumesti krūvon
bet kaip.
O man vis vien
smagu
jas dėlioti, išeina,
lyg būtų namas pasibūt
trumpą valandėlę.
Pamenu lapines,
kurias maži
statydavomės:
įlįst į jas, sėdėti
ir klausyt lietaus,
žinot, kad esi vienas tyrlaukiuos,
jausti lašus ant nosies
ir plaukuose –
ar sniego namelius
kalėdmečiu,
šmurkštelt vidun ir
užsidengt maišu iš lauko,
įžiebt švieselę, būt sau
šaltais vakarais.
Šiąnakt sužaliavo žolė
Šiąnakt sužaliavo žolė.
Kažkur lyg paukštis ulbti drąsinas,
sklaidos rūkai,
ir saulė ateina per kalnų sniegą.
Nuo pirmų paryčių, iš seno
tykiai daužos džiaugsmas vario skydan.
Nukirtau didžiąją obelį anapus lango
Nukirtau didžiąją obelį anapus lango.
Užstojo ji vaizdą, tai viena, tamsoka
buvo vasarą svetainėj, be to,
sodžių turguj daugiau nebeperka
sultinių obuolių.
Galvojau, ką mano tėvas
būtų pasakęs, jis mėgo
tą obelį.
Bet aš ją nukirtau.
Pasidarė šviesiau, jau galiu
žiūrėt į fjordą ir šiaip
į visas puses
geriau žvalgytis,
namą lengviau
užmatyt ir
gražiau jis atrodo.
Sunku man pripažinti, bet ilgiuos obelies.
Čia nebe taip, kaip būta. Ji atgydavo vėjy ir
švelniai vėsindavo, saulė pro šakas mirgėdavo
ant stalo, o aš dažną naktį gulėjau klausydamas
lapų ošimo. O jau tie sultinginiai, nerasi pavasarėjant
niekur geresnių, jų skonis lyg švelnių prieskonių.
Kaskart nudiegia vos išvydus kelmą; kai ims trūnyt,
išversiu lauk ir sukaposiu malkoms.
Senas poetas sukūrė posmą
Senas poetas sukūrė posmą.
Ir džiaugiasi, džiaugias lyg sidro butelis
pavasarį aukštyn paleidęs
smagų burbulėlį angliarūgštės.
Ir tuoj iššausiąs kamštį.
[1971]
Nauja staltiesė
Nauja geltona staltiesė ant stalo.
Ir nauji balti lapai!
Tai čia turi ateiti žodžiai,
čia, kur tokia daili staltiesė
ir gražus popierius!
Ledas aptraukė fjordą
ir nutūpė atskridę paukščiai.
[1980]
Vertė Indrė Larssen
