AISTĖ KISARAUSKAITĖ Bet namai minkštėjo nuo karščio kaip vaškas. Kiekvieną gatvę, rodės, galėjai pasukti sau norima linkme, nulipdyti reikiamą balkoną pokalbiams tamsoje. Atmintinai išmokome, kada kurioje gatvės pusėje krinta šešėlis. Moterų rankinėse išdžiūvo blakstienų tušas. Nagų lakas.

ROLANDAS KAUŠAS Ir vėl naktis. Kaip ir praeitą kartą. Mane žadina ir sako: jau laikas keltis ir važiuot. Laikrodis rodo 12:30. Bet tai tik laikas. O man reikia krintančios žvaigždės. Krepšys, jau iš anksto paruoštas susitikimui, ramiai laukia savo eilės.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Vaikystėje vasara amžinai vėluodavo. Susitraukusiame į žiužį Kalupyje berniūkščiai krepšiais išgaudydavo lydekaites, žiedų rūke nudainuodavo liepos, iki vasaros palaimos – maudynių Ventoje – dar būdavo skausmingai toli. Darže iš proto ėjo trys morkų vagos.

GILBONĖ Man vis neduoda ramybės ponios. Na, ne tos, apie kurias jūs nuolat šnekate, nes pažįstate iš įvairių žmonių,  stilių žurnalų ir televizijos laidų. Aš vis galvoju apie tas ponias, apie kurias kaip apie ponias niekas oficialiai nerašė ir nekalbėjo, o jeigu ir paminėjo kada nors, tai vadino draugėmis.

PETRAS RAKŠTIKAS Iš tavęs garuoja svogūnai, bulvės ir majonezas, iš tavęs eina kava, eina drauge su meduoliais, su paprikom, agurkėliais ir trupučiu parausvintų krienų

RŪTA JAKUTYTĖ Antakiai kilsteli, kai įvyksta kas nors baisaus. Ne daugiau. Dabar jie nejuda, niekas nejuda, nes nieko ir nevyksta, jau ilgą laiką. Rankos, tvarkingai padėtos ant rašomojo stalo, apkrauto moksliniu šlamštu, maskuojančiu mano tinginystę, ilsisi.

JONAS VAICEKAUSKAS Po kieta pluta, ant kurios mus ši žemė nešioja, glūdi galingos gelmių jėgos. Slėniuose, ten, kur, pakilusios į paviršių, jos suraukšlėjo, sulaužė žemės luobą, apsigyveno kalnynų žmonės.

GERDA VENČKAUSKAITĖ Potvynis Nuo vidurnakčio iki pirmos nakties galvoju apie tą eilėraštį. Bandyčiau užmigti, tačiau nematau avių – rudenį jos gelsta, apvalėja ir plinka.

VIDAS POŠKUS Pjūklai pjaustė debesis ir saulę, vaivorykštes ir saulę… Artėjo paskutinės apokaliptinės valandos… Žmonės (jų likę buvo visai nedaug – menki didingos populiacijos likučiai), praradę bet kokią viltį, slapstėsi grotose ir urvuose.

GILBONĖ Jis, be abejo, turėjo vardą. Ir pavardę turėjo. Bet vardu ir pavarde jo niekas nevadino. Saldus Ponas, ir tiek. Kai jis, pasiramsčiuodamas lazda, vakare eidavo orus, pasipūtęs, skrybėlėtas miestelio gatve, visi iš tolo jam nusilenkdavo ir sveikindavosi: labą vakarą, Saldus Pone.