ROSANA LUKAUSKAITĖ – Ar mes – kiaulės? – Ja ja!.. Popiet mama paprašė, na, gerai jau, liepė sutvarkyti namus ir pakloti lovą svečių kambaryje, nes vakare apsilankys ir liks visai nakčiai kiaulė. – Mes turime svečių kambarį? – nusistebėjau. – Tai svetainė, mieloji… – A, – ironiškai vyptelėjau.

JONAS VAICEKAUSKAS Žvyrkelis kilo į kalniuką išsiriesdamas jauno pušynėlio pakraščiu. Baigiant pasiekti aukštumėlę, medžiams praretėjus, pakraštyje pasimatydavo senas, pakrypęs kryžius. Pirmuosius kartus pro jį važiuojant, pavėluotai ir netikėtai, tarsi stebindamas kitoje pusėje pasirodydavo namas. Čerpių stogas buvo lyg per arti ir per žemai, nes kelias su posūkiu už kalvelės tuoj leidosi žemyn, taikydamas į tilčiuką.

LAIMA PETRAUSKIENĖ Gyvenimas keičiasi ir keičiasi, nesustabdomai keičiasi. Kartais į gera, kartais į bloga, o kartais ir vienaip, ir kitaip iškart. Vargšas žmogau, dėl to esi sutrikęs, nes nenusprendi, kaip tuos pokyčius apibūdinti, ir nežinai, ar iš to juoktis, ar dėl to verkti.

ASTRIDA PETRAITYTĖ – Užpuolė kaip maitvanagiai Profesorių, – Salės balse virpėjo nuoskauda, bet akys žybsėjo karingai. – Arba–arba! Jei neatsisakysiąs romano su studente, – ji vyptelėjo, atmesdama tą subendravardiklinimą, visa švytinčio veido rūstybe tvirtindama: tai jums ne eilinis profesoriaus flirtukas su adoruojančia studenčioke, tai – didelio žmogaus, praaugusio visas niekingas žemiškąsias konvencijas, Didžioji Meilė jai, Vienintelei, – tada turėsiąs atsisakyti…

RASA JESKELEVIČIENĖ Neskamba varpai, negaudžia varinės dūdos, nekaukia prie būdos pririštas šuo. Katė kaip kasdien guli prie pietinės namo sienos, saulės atokaitoje. Vėjas varsto neužrakintas lauko duris. Kambarį apleidžia gyvybės kvapas, langų stiklai praranda permatomą spindesį. Neišjungtas patefonas suka vinilo plokštelę, automatiškai vis grįžta į pradžią ir kartoja tą patį bliuzą, kiekvieną kartą vis liūdniau.

RIMANTAS ŽILEVIČIUS Tik grįžus iš pabėgėlių, elgetos dar nėjo. Vargšiukai kuitėsi savo gūžtose, perrinkinėjo išsaugotas lupatas. Turėjo supratimą, kad po karo retas gali atkišti sotesnį kąsnį. 1944 m. pabaigoje pasirodė Antosėlė nudžiūvusia rankele. Ji nuo naginėlių pirštine nusivalė sniegą, ilgai trepsėjo priemenėje ir, sąžiningai apsišvarinusi, pabeldė į storąsias duris.

VYTAUTAS GIRDZIJAUSKAS Po aukštu Jauniškės dangumi, vidury žalių laukų, du jauni žmonės džiaugėsi vienas kitu, buvo laimingi, radę kits kitą nepanašų į save ir užtat dar brangesnį, artimesnį. Jurgis Buitkus, „Jauniškė“ Tą dieną Ramojus buvo labai linksmas ir energingas. Ir ne tik tą dieną – per visą šią kelionę jis nenustygo savo kailyje, visur buvo pirmas, viskas jam buvo nepaprastai…

JONAS KIRILIAUSKAS Susapnuoji mirusį tėvą. Nei iš šio, nei iš to. Na, ta prasme, kad nei jo, nei tavo gimtadienis, nei jo laidotuvių, nei mirties diena. Taip sau, per pilnatį. Susapnuoji jį prie malkinės: suskamba jo mobilusis telefonas, bet išsitraukia jis prie virvutės pririštą kišeninį laikrodį, o čia dar kaip Bergmano profesorius iš „Žemuogių pievelės“ pastebi, kad laikrodis taigi be…