Tautinis nihilizmas Lietuvoje

VIDAS  POŠKUS

Didžiausi nihilizmo propaguotojai Lietuvoje buvo du. Ir abu ne lietuvių kilmės. Tai talentingasis Prancūzijos imperatorius Napoleonas ir genialusis rusų maršalas Kutuzovas. Tiesą sakant, pirmojo giminė kildinosi iš sauromatų, o antrojo – iš kumanų, ir kai kurie kompetentingi nacionalinės genealogijos specialistai abiem atvejais šiose etnogenezėse aptinka ir lietuviškąjį elementą… Tad štai Napoleono indėlis į lietuviškąjį nihilizmą toks, kad jo dėka šiame krašte užsiveisė vabzdžialesiai straubagalviai – o kaip gerai žinoma, šie padarai platina ne tik dalelytes nu, bet ir priešdėlius ne- (be kurių neįmanomas tarptautinio nihilizmo propagavimas visame pasaulyje). Kutuzovas, Vilniaus mieste trumpam laikui palikęs bronzinę savo statulą, nihilizmo bacilomis apkrėtė siuvėjus, batsiuvius ir vadinamuosius akmenis-lovas (paprastai šiuo terminu apibrėžiami iš krikščionybės atsivertę į pagonybę ir laisvalaikiu valgantys driežiažalčius).

.

Narvinis nihilizmas

– Sėdėdamas šiame narve nenoriu nieko – tik graužti metalinius virbus.

– Bet ar tai suteiks maksimalų pasitenkinimą?

– Abejoju. Virbas, manau, užstrigs ties pirmuoju gomuriu…

– Pirmuoju? Che… O kiek tu turi tų gomurių?

– Penkis. Pirmas burnoje, antras – kakle, trečias ir ketvirtas – žarnyne, penktas – atsiprašant – išeinamojoje.

– Tai gal ir visos neigiamos mintys eina per tuos gomurius kaip migruojančios menkės per Nemuno elektrinių turbinas ir slenksčius?

– Tikrai taip… Gomuriai pristabdo manąjį nihilizmą. Lįsdamas per juos šis įgauna nenusakomų formų ir apraiškų.

– Tai gal tas tavo transformuotasis nihilizmas gali išleisti mus iš šio prakeikto narvo?

– Atvirkščiai – per visas penkias gomurines pakopas persiropštusi pasaulėžiūrinė pozicija ir uždarė į šį vištukinį įtaisą.

.

Nihilizmas ir kulkosvaidžiai

Mėgstamiausias ir populiariausias nihilistų ginklas yra kulkosvaidis. Kartais patys šios viską neigiančios pasaulėžiūrinės stovyklos atstovai vietoj žodžio „kulkosvaidis“ sako:

– Kulkosvds.

Taip elgiamasi dėl dviejų priežasčių.

Pirma, buitinio polinkio viską trumpinti.

Antra, nihilistinio priešgyniavimo jausmo.

Nihilistų naudojami kulkosvaidžiai paprastai dažomi žalia spalva. Ir vietoj šovinių naudojami žalieji agurkėliai, mažosios varlytės ir padangių bei pievų žiogeliai. Peripatetikai, stoikai ir pitagorininkai visu šiuo geru būna tiesiog užverčiami! „Chod gruzom vezi“, – kaip sako rusai. Arba: „Šišril le fomanapan“, – kaip sako prancūzai. Tikslumo dėlei reikia pasakyti, kad patys nihilistai laisvai kalba sanskritu, paparčių kalba, taip pat latviškai ir lietuviškai – visos mažos tautos mėgsta priešgyniauti (ir tai yra užkoduota jų kalbose bei mąstymo sistemose).

.

Lietuvos statistikos* departamentas** – karaliaus Guanako žmonės

Stovėdamas ant Lietuvos statistikos departamento stogo tarp įvairiausių danguje plūduriuojančių plūdurų, burbulų ir balionų, karalius Guanakas žvelgė į melsvas tolumas. „Tai mano šalis, tai mano kraštas, tai mano karalystė“, – galvojo valdovas. Ir jis buvo teisus. Visas šis pasaulis priklausė karaliui Guanakui – ir pripučiamos rajos, ir lamos bei drambliukai (kuriuos pats karalius vadino „dramblukais“), ir žmonės. Tokį ypatingą, specifinį ir unikalų statusą karalius Guanakas įgijo dėl dviejų priežasčių. Visų pirma darbo dienomis – nuo aštuonių ryto iki septynioliktos valandos penkiolikos minučių – jis (tuo metu dar nebuvo karaliumi Guanaku – tiesiog elementariu Steponu K.) stovėdavo ant minėtojo Lietuvos statistikos departamento stogo. O kas valdo statistiką, tas valdo ir visą pasaulį. Nereikia nė būti Pitagoru, kad suprastum šią iki banalumo nuvalkiotą tiesą. Guanakas (praeityje tiesiog Steponas K.) nebuvo pitagorininkas. Ne, jis buvo grynų gryniausias nihilistas – tas, kuris neigdavo valstybės ekonominių, demografinių ir karinių parametrų registracijos bei sutvarkymo egzistavimą (ir prasmę). Tad štai, abejodamas tuo, kas kitiems (ir ypač LSD darbuotojams) regėjosi tikra neišvengiamybė, Guanakas transformavosi į laminį-vikuninį organizmą. O šie padarai pasižymi ypač geromis politologinėmis savybėmis. Dėl to Guanakas ir virto karaliumi…

Ryto Jurgelio piešinys

Aiškumo dėlei (karališkosios transformacijos problematikos aspektu) gerbiamiems skaitytojams galime pateikti trumpą pokalbį tarp paprastojo guanako (Lama guanacoe) ir plonakailės vikunijos, besiganančios neaprėpiamose lietuviškų panerių pievose (čia jos esti visiškai mažytės ir labiau primena drugelius citrinukus, baltukus, machaonus, o ne porakanopius žinduolius).

Guanakas: Dvidešimt penki šimtai aštuoniasdešimt yra pati tobuliausia maistiškai politinė kultūra…

Vikunija: Ne, geltonų klevų lapijų kryptys ir kiti nesusipratimai rodo ką kita – ne tik sidabrinių spalio šerkšnų, bet ir šiltų popiečių reiškiniai gravituoja ir veikia kaip tam tikras induktorius Steponui K. virstant karaliumi Guanaku.

Guanakas: O kur dėjosi orkos ir drambliai?

Vikunija: Šie luominių grupių atstovai dabar slepiasi šešiolikto amžiaus architektūroje. Lokaliniuose variantuose. Tarp arkbutanų (kurių čia nėra) ir kontraforsų – pastarųjų tarp gilių ir kaštonų yra daugiau, negu reikia.

Guanakas: Bet nihilizmas nieko čia nelemia…

Vikunija: Netiesa – nihilizmas slypi kiekvieno iš mūsų tarpupirščiuose. Jis įsikūnija žemėse ir apnašose. Ten nihilizmo vieta…

__

* Galima rašyti arba tarti statystikos – tačiau šis terminas dar nėra sunormintas naujausiame mūsų kalbos žodyno variante.
** Kai kurie profesionalai sako depatmentas – bet tai yra tarnybinis slengas, kurio karalius Guanakas oficialiai dar neaprobavo.

.

Pyktis ir gėlės

Jis kalbėjo bjaurius dalykus.

Negražius ir baisius.

Panašius į šmėklas ir vaiduoklius.

Žodžiai lindo iš jo burnos kaip kokie šliužai ir parazitai.

Ji lenkė savo galvą žemyn. Žodžiai buvo per sunkūs jos ausims ir sielai.

Ji pradėjo verkti.

Ašaros byrėjo iš jos akių kaip pavasario lietus. Kaip patys gražiausi požemių deimantai ir brangieji akmenys. Kaip skaidrūs ir tyri gyvatės nuodai, kaip rasos lašeliai vorų tinkluose…

Ji verkė ir verkė. Atrodė, kad ne ji čia verkia, o lietus teka iš debesų.

Jos ašaros biro ir biro.

Ašaros užliejo pievas ir slėnius. Kaip tvanas, kaip audra.

Vandenyse pradėjo augti augalai. Vandens lelijos ir plūdenos. Jurginai ir bijūnai. Rožės ir šilauogės.

Galop ašaros nustojo byrėti. Danguje pasirodė saulė, vaivorykštės ir balti kamuoliniai vasaros debesys.

Gėlės vis augo ir augo. Žiedai vis sprogo ir sprogo…

Atplaukė gondolininkai ir valtininkai. Jie skynė gėles ir jų žiedus. Jie nuskynė ryškiaspalvius jurginus, bijūnus iš jos akių. Jo lūpose (kad ir koks gražus jis buvo…) ir toliau styrojo akmeninės gorgonės medūzos, maskaronai ir sfingės, chimeros ir šmėklos…

Laivininkai nugabeno gėles savo mylimosioms.

Antai viena šoka su gėlėmis, o kita dainuoja!

Viena sako:

– Šitos gėlės galėjo būti užaugintos tik labai mylinčios…

O kita jai atsako:

– Šitos gėlės galėjo būti užaugintos tik labai mylimos…

Jis kalbėjo bjaurius dalykus.

Ji lenkė savo galvą žemyn. Žodžiai buvo per sunkūs jos ausims ir sielai.

Ji verkė…

.

Vilniaus makaronai

Vilnius – Lietuvos Respublikos sostinė. Vasaromis čia labai karšta. Prakaitas teka upeliais. Atsigaivinti galima per miestą tekančioje Neryje. Išlindus nereikia stebėtis, kad kojos ir rankos virsta makaronais. Tokios formos yra ir upės vaga!

[Dar XIV amžiuje, 1323 metais, lietuvių, žemaičių, rusų didžiojo kunigaikščio, žiemgalių karaliaus Gedimino įsakymu Neries upės vaga buvo sureguliuota, sutvertos nuostabios betoninės krantinės ir tokiu būdu šis pratekančio vandens telkinys (pakrantėse tikrai telkšo balos!) įgavo elegantišką vermišelio formą.]*

__

* Šiame tekste yra du šauktukai. Pavykus juos sudėlioti vieną po kito ir dar truputėlį sulenkus, išeitų tiksli makaroninės formos Neries upės vagos trajektorijos projekcija. Taškeliai žymėtų Gedimino kalną ir Pamėnkalnį, Katedros pastatą ir Seimo rūmus.

.

Apie meilę gabalais

Ji mylėjo jį, jis mylėjo ją.

Ji gyveno viename mieste. Jis – kitame.

Ji nematydavo jo, jis nematydavo jos.

Dažnai ir ilgai.

Ji ilgėjosi jo. Jis ilgėjosi jos.

Ji rašydavo laiškus jam. Jis rašydavo laiškus jai.

Ir skambindavo telefonu.

Retkarčiais jie susitikdavo. Bet nedažnai. Po trumpų susitikimų jai būdavo dar liūdniau. Jis taip pat jausdavosi nekaip.

Jis ilgėjosi jos. Ji ilgėjosi jo.

Jie susirašinėdavo laiškais…

Vieną kartą ji pasiūlė gimtųjų jų miestų pašto įstaigose išsinuomoti pašto dėžutes.

– Tu galėsi man kartais ką nors atsiųsti, – pasiūlė ji.

– Gerai, – atsakė jis.

Pradžioje jis nusipjovė savo kairiąją ausį. Ir išsiuntė jai. Kairiąją jo ausį ji rado savo išsinuomotoje pašto dėžutėje gimtojo miesto pašte.

Tada jis nusipjovė savo dešiniąją ausį.

Šią ji rado ten pat.

Paskui atėjo eilė nosiai, galvai, kojoms, kairei rankai, pilvui ir krūtinei.

Paskutinioji į jos gimtojo miesto pašto įstaigoje išsinuomotą dėžutę išsisiuntė viską pjovusi jo dešinioji ranka.

Ji visą jį gavo gabalais.

Visą jį – ausis, galvą, kojas, liemenį ir rankas.

Ji viską gavo paštu. Siuntinėliais.

Visas jo dalis ji sudėliojo į vientisą kūną.

Ji pradėjo matyti jį visą laiką. Kiekvieną akimirką.

Jis – taip pat.

Vienas skirtumas – ji buvo tokia, kokia buvusi, o jis buvo jos sudėliotas iš atskirų paštu atsiųstų gabalų…

Ir ji pajuto, kad jis kitoks, nei buvo anksčiau. Ir jis pajuto tą patį.

Meilė taip pat buvo supjaustyta gabalais…

.

Ruduo danguje. Pavasaris padangėje

Ruduo… Danguje – vėgėlių lervutės. Jos judina savo dideles plaktuko pavidalo galvutes ir dairosi aplink. Kairėn – dešinėn, pirmyn – atgal, aukštyn – žemyn. Lervutės sūkuriuoja danguje kaip varnos vadinamųjų vestuvinių ceremonijų metu. Viena netgi pasipuošusi geltonai raudonu vainikėliu. Tai lervutė karžygė. Ji mojuoja plastikiniu kalaviju ir šaukia aukštąją melsvųjų padangių dievybę – tą, kuri vadovauja visoms pečenegų ir kumanų tautoms. Kitos vėgėlių lervutės lėtai čiaumoja pasigautą grobį. Joms reikės daug jėgų ilgai ir sunkiai kelionei į šiaurines Lietuvos pakrantes. Todėl kemša į savo skrandžius viską, ką šie gali suvirškinti. Debesyse plūduriuoja daugybė vėgėlių lervučių atryto ir išspjauto maisto gabalėlių. Jis atsparus spalio mėnesio šalnoms ir saulėtųjų dienų karščiams. Vėgėlių lervutės migruos, o maistas pasiliks kyboti danguje… Iki kito rudens… Tuomet jis pavirs elementarias kabeliais ir laidais.

Išskrendančios lervutės šaukia:

– Mes dar sugrįšime, mes dar sugrįšime!

Ruduo jau seniai praėjo (siautėja atšiaurios gruodžio–vasario pūgos), tačiau danguje vis dar tvyro šauksmai ir minėtieji silpnai apvirškinto maisto likučiai. Vėgėlių lervutės tikrai sugrįš. Pavasaris…

.

Replės, replytės, replytėlės

– Replės, replytės, replytėlės.

Kokios asociacijos paprastam statistiniam vartotojui ir individui kyla išgirdus šiuos tris žodžius?

Žinoma, kad pradžioje jis suglumsta, tada jo akys stojasi stulpu, smegenyse pradeda suktis ratukai, mechanizmai ir krumpliaračiai. Vaizduotė mato laumžirgių pavidalo darbo įrankius – tuos, kurie nukapoja mėlynosioms varlytėms spuogelius ir karpas, tvarkingai suformuoja dekoratyvinių gyvatvorių siluetus. Galų gale replės, replytės, replytėlės padeda supilti smėlio takelius ir alėjas. Apsodina parkus vertingais plačialapiais ir siauralapiais.

Prastos, nekorektiškos mintys gimsta tik galvose tų žmonių, kurių smegenys būna namukų pavidalo. Išgirdę ištarmę: „Replės, replytės, replytėlės“, jie kniaubiasi į pūkines arba plunksnines pagalves. (Šiuo atveju ypač patogi Varėnos pūkų ir plunksnų fabriko „Merkys“ produkcija.) Replės, replytės, replytėlės skraidžioja aplinkui, bandydamos (tartum kariniai naikintuvai arba bombonešiai) įveikti pastatėlių pavidalo smegenimis apdovanotus asmenis, o šie egzistuoja beformėje, belaikėje erdvėje – tarp baltų, minkštų dalelyčių. Lyg dangiškajame Rojuje (tame, kuris pasiekiamas pakilus į viršutinius troposferos sluoksnius, į skraidančiųjų antklodžių ir elektromagnetinių arbatos virdulių lygmenį).

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.