Kely

MATAS GRUBLIAUSKAS

Kiekvienas turi išsiminti sau kelią. Deja, man ilgą laiką nebuvo leista pirmam įminti pėdas. Už mane tai atliko kiti žmonės, einantys prieky nešini mano stiklo šuke: žvilgtelėjau į ją tik kartą, tada, kai niekas jokiais būdais man negalėjo sutrukdyti, nes tai buvo mano vieno akimirka, akimirka – ir turbūt vienintelė, – kurią turėjau vien tik savo, daugiau niekieno nepažintą. Tai buvo mano paslaptis, kurią nešiojausi paslėpęs giliai po oda, ties bambos duobute. Žinojau, kad kitiems ji yra labai svarbi, kad jie nori, jog ją papasakočiau: ką dar tuo metu regėjau, tačiau jie niekad neprašė. Laukė, laukė su nekantrumu ir dažnai užsimindavo vis per aplinkui ir per aplinkui, ir per aplinkui, bandė išpešti, tačiau – veltui. Tai, matyt, ir buvo jų didžiausia klaida, kodėl niekad jiems neatskleidžiau tuo momentu man suteikto stebuklo. Taip besielgdami, – beje, kas jiems visiškai nebūdinga, – jie leido man suprasti, kad tai, kas tada matyta, yra svarbu kiekvieno einančio kelyje. Ir aš bent vieną akimirką, tą vienintelę akimirką buvau, nors ir mažiausias, pirmiausias. Dažnai tiesiog užtekdavo užsimerkti ir prisiminti, kas tuomet įvyko, ir aš pasijusdavau sklendžiąs virš visų. Bet tai buvo tik jausmas, man nesuvokiamas ir, be to, jaučiamas tik akimirką, tada – vėl ant kelio.

Kur regėdavau tik per kelis žmones iš šonų, didžiąsias neaprėpiamybes už nugaros ir net keletą metrų į priekį. Nes jie negailestingai kirto medžius, laužė krūmus, pjovė žoles man dar nespėjus jų paliesti. Matydavau tik jau praeidamas šonuose suguldytus mano kelią pastojusiuosius. Kedrai, palmės, ąžuolai, pušys, alyvmedžiai… Kartais net neišgirsdavau kirvio ar pjūklo, o tik trekšt ir krenta it plunksna. Tokia galia, tokia jėga, tokia aukštybė guldavo man po kojų ir aš ramiai žengdavau net nepagalvodamas, kaip sunku tuos milžinus paguldyti, kokį skausmą patirdavo tiek guldantieji, tiek paguldytieji. Tai buvo kitų rūpestis, apie tai man nebuvo leista galvoti. Tik žiūrėdavau užvertęs galvą į atsiveriantį bent menką žydro dangaus skliautą. Ir mane šis reginys pakerėdavo: aš čia, ant žemės, o ten, aukštai, driekiasi neištirti plotai, neištirtini plotai. Juk nakčiai atėjus pro mažytį tarpelį galėdavau matyti tik vieną žvaigždę: nežinau, matyt, kiekvieną naktį tai būdavo vis kita žvaigždė – iš taip toli jų neatskirsi. Tačiau ji mane užvaldydavo, aš jaučiau, kad ji man nori kažką perduoti, kažkokią žinią, savo spingsėjimu, deja, niekaip to neišsiaiškinau, nors giedromis naktimis stebėdavau ją, kol rausvi aušros pirštai ją paslėpdavo po išnyrančios saulės šviesa.

Deja, bet jie nuo mano kelio šalindavo ne tik titaniškuosius paminklus: jie raudavo su šaknimis vynuogienojus, jazminus, narcizus, tulpes. Jei tekdavo plaukti upe, dažnai matydavau pasroviui plaukiančias nuskabytas baltas lelijas, nendres, nuo kurių vis dar ataidėdavo švelnus ir silpnas aidas: „Midas turi asilo ausis.“ Tuomet mane sukaustydavo skausmas, nerimas, neteisybės jausmas. Norėdavau šokti į vandenį arba nerti į brūzgynus, kur jie manęs nerastų. Tik kažkokiais burtais jie viską nujausdavo… Dar man nespėjus nieko padaryti, net mirktelėti, jie surišdavo mano rankas, kartais net grandinėmis sukaustydavo kojas. Ir toliau skindavo kelią, o aš iš lėto nunarinęs galvą žengdavau pirmyn, nes prieš dalgius, kardus, pjautuvus negalėjau šokti į kovą. Neturėjau nei ginklų pasipriešinti, nei supratimo, nuo ko turėčiau pradėti. Bandydavau sukurti kokį nors kontrplaną, tačiau jis užsibaigdavo jau tuo, kad aš nenumanydavau, kaip išsilaisvinti iš pančių, o kai jau man juos nuimdavo, aš būdavau ramus: juk net kelias dienas nepastebėdavau, kad jų nebėra. O kartais jie užrišdavo man akis, kai tolumoje pasigirsdavo paukščių balsai. Ir tada girdėdavau tik šūvius ir gailias sparnuočių giesmes, kai jie pakirsti krisdavo ant žemėn – dunkst. Taip jie nutildė mano ašaras. Kai aplinkui vėl girdėdavosi tik vėjo šnarėjimas, jie nurišdavo raiščius ir aš matydavau ant kelio gulinčias gulbes, povus, erelius, pelėdas, kregždes… Kodėl jie man niekad neužkimšdavo ausų? Dažnai po nakties aplink jų įkurtą stovyklavietę rasdavau suguldytas nebeplakančiomis širdimis peles, nuvytusiais ragais briedžius, nudirtus lokius, bedančius vilkus… Kodėl jie tada man neužrišdavo akių? Taip man niekad nebuvo leista išklausyti iki galo paskutinės fenikso natos prieš mirštant ir prisikeliant, taip niekad man neteko užsėsti ant vienaragio ir prisiglausti prie jo sidabro karčių…

Bet visiškai nieko nebesuprasdavau, tiesiog net nesuvokdavau, kas dėdavosi mano galvoje, ką jausdavau, – tam tiesiog nėra tinkamo žodžių junginio nusakyti, – kai vėjyje išsisklaidydavo kurio nors iš šalia einančiųjų dvasia. Tai nutikdavo netikėtai: užvirsdavo medis, įklimpdavo pelkėj, kas nors iš krūmo nusitempdavo, nuskęsdavo, užpuldavo žvėris. Viskas irgi vykdavo žaibo greitumu: ką pamatydavau, tai tik sukniumbant kūną ir dingstant lengvus dūmelius. Jeigu jis atsisveikindavo su paskutine šviesa kur nors prieky ar už manęs, tai jie jį apstodavo ratu ir man neleisdavo pažiūrėti į prarastąjį, tačiau jeigu krisdavo einantis šalia manęs, aš pirmasis spėdavau pažiūrėti į dar atmerktas jo akis ir jose nušvisdavo tarytum kokia gelmė, kuri mums visiems, kas dar nesudėjom rankų amžiais, yra nenunertina. Žiūrėdavau į tas akis, kol mane atplėšdavo šiurkščios rankos. Tik pamatydavau, kaip kuris nors atmerkdavo išėjusiojo akis, tačiau klestelėjęs rankomis užmaudavo ant galvos maišą. Dar tą patį vakarą, kai iškasdavo duobę, vykdavo laidotuvės. Tik duobę kasdavo ir užkasdavo kažkokie nepažįstami žmonės. Iki pat pabaigos nežinojau, kad šis atsisveikinimo momentas yra skaudžios netekties apraudojimas: visi likdavo rimti, beveidžiai, tik pastovėdavo, kol kastuvu užlygindavo duobę, ir išsiskirstydavo, ir – tarytum nieko neįvyko. Kelias tiesiamas toliau. Jau be jo. Ateidavo kitas.

Mano kelią dažnai kirsdavo kiti žmonės. Jie ateidavo, kartais užtrukdavo, kartais pasilikdavo ilgam, o dažniausiai tik perbėgdavo, vos spėjus užmesti akį į juos, nesužinant nei kas jie, nei ko norėjo, nei ką jų pasirodymas reiškia. Dar kitus išvydavo pirmieji, ypač jei jie norėdavo prisiartinti prie manęs. Greiti buvo vyti dalgiu ar šautuvu. Užklydėliai ir negaišdavo, tad už nugaros likdavo daug šalutinių keliukų, mažų sankryžų – arba jos greitai užželdavo, arba jose nesimatydavo nė per žingsnį į priekį.

Užtai mano kelią buvo galima lyginti su Šilko keliu: man buvo atviri didžiausi civilizaciniai rašto paminklai. Jie man nedrausdavo skaityti, tiesą sakant, niekad net per daug nesidomėdavo, kokį raštą nešuosi rankose. Tik – ir jie tai turėjo gerai suprasti – aš mažai ką tesuprasdavau, ką jis sako. Man buvo nesuprantamos jo mintys, nes jis pasakodavo apie man nepažinius dalykus, kurių negalėdavau palyginti su savo keliu: nepažindavau vardų, nesuvokdavau sąvokų, neįsivaizduodavau peizažų. Tai buvo kažkoks svetimas pasaulis, visiškai skirtingas nei mano kelias, tolimas ir man iki galo nesuvokiamas. Kartais klausdavau paaiškinimo, tačiau niekas iš mūsų būrio negalėjo man atsakyti: kas yra Dievas, kitatikis, amžinybė, daimonai, audra, meilė. Daug klaustukų ir nė vieno taško. Ilgainiui nustojau klausinėti, o rašto skaitymas tapo laisvo laiko praleidimu, o ne išminties kaupimu. Nuo tada dažnai aptikdavau save tiesiog einantį, be jokios minties smiltelės, tik dedantį kojas ir net nežiūrintį kur.

Nes aš buvau nepažeidžiamas. Jei ir užkliūdavau, o kartais aš net specialiai griūdavau, visada parkrisdavau minkštai, į jau ištryptą purią žemę, kurioje nei grumsto, nei akmens – viskas švariai nurinkta ir jau kitų žmonių nesuskaičiuojamą galybę kartų kirsta, tad tik atsistodavau be jokio įdrėskimo ir eidavau toliau, eidavau, eidavau, eidavau…

Ir staiga vieną naktį, visiškai netikėtai, nieko neįvykus lemtingo prieš tai, aš pabudau. Pabudau ir tiek. Pramerkiau akis, įkvėpiau ir pakilau. Niekam nematant ir negirdint, nes tik aš viską mačiau ir girdėjau, išėjau iš stovyklavietės ir kirtau savo kelią – žengiau į medžių ir gyvūnų karaliją. Neturėjau nieko su savimi, kad galėčiau skintis kelią, kad pasišviesčiau, todėl tik ėjau: pakėliau šaką, patraukiau akmenį, peržengiau šaknis… Tik ėjau ir gėrėjausi atsiveriančiais vaizdais. Ir tai mane vedė, tarytum patys medžiai man davė šakas, į kurias aš įsikabinau rankomis, ir linkėdami sėkmės lydėjo tolyn. Ir tik tada, kai pro medžių lapiją prasiskverbė saulės spindulys, supratau, kad nebežinau, kur esu. Nuklydau mylių mylias nuo stovyklavietės, nežinojau net kurioje pusėje ji yra: man už nugaros nebuvo jokio pėdsako – visur lygus, vienodas miškas. Sustojau ir stovėjau vietoje. Net neįsivaizdavau, ką tuo metu turėjau daryti. Gal tiesiog likti vietoje ir laukti: jie vis tiek pasileis manęs ieškoti. Ir išieškos visas vietas, kad tik rastų. Aš to nenorėjau, bet norėjau valgyti. Dar labiau norėjau miego. Todėl tiesiog įsitaisiau ant žolės pakloto ir užmerkiau akis. Daugiau niekad nesu taip ramiai miegojęs. Tai buvo gilus besapnis miegas nurimus visiems įmanomiems pojūčiams.

O kai pabudau, netoli manęs mindžikavo keletas žmonių. Jie mane pakėlė už rankų, pastatė ant kojų ir paragino sekti paskui – ir jie pasileido bėgti šuoliais, o aš iš paskos. Lėkiau, kiek tik kojos leido, bemaž nežiūrėdamas po pėdomis. Tai buvo visiškai nutrūktgalviškas lėkimas, matant raudoną mėnulį ir juodą saulę. Net nežinau, kiek mes tada nubėgom, jaučiausi per daug susijaudinęs dairytis, skaičiuoti žingsnius. O jeigu anie būtų mane tuomet matę?! Juk kai pasileidom nuo stačios nuokalnės žemyn, aš neišsilaikiau ir parvirtau, ir ridenausi, ridenausi, ridenausi. Kai galiausiai kniubtelėjau, ėmiau verkti. Garsiai, net užsikūkčiodamas raudojau. Ašaros liete liejosi: man skaudėjo visą kūną. Kaip aš dabar taip? Ir verkiau, ir verkiau, ir verkiau, ir niekaip negalėjau liautis. Prie manęs priėjo viena moteris, atsiklaupė šalia ir taip pat ėmė verkti. Ji leido man ašaroti ir verkė kartu, nes žinojo, kad tai mano pirmas verksmas, pirmos ašaros, suvilgiusius mano skruostus, pirmieji sūrūs lašai ant mano lūpų. Tą kartą apverkiau visus nevykusius parpuolimus. Kai paskutinė ašara nukrito ant žemės, aš atsistojau ir jie manęs paprašė rodyti kelią.

Pirmąkart ėjau prieky. Tai buvo daug pastangų reikalaujantis darbas, nes turėjau paruošti bent jau menką takelį ir kitiems žmonėms, ir be jokių ginklų. Aš stebėjausi, kaip vienose vietose lengvai prasibraudavau pro brūzgynus, o kitose – tekdavo užgaišti net kelias saulės laidas. Dabar aš kirsdavau kitų kelius, kai kurie, kaip seniau aš, net nepastebėdavo mūsų, kiti – prisidėdavo, tad mūsų būrys didėjo. Vieni išeidavo, o kiti ir sugrįždavo. Kartais atbėgdavo iš už nugaros, sekdami mūsų ir mano išmintomis pėdomis. Nebuvo įmanoma įsiminti veidų, vardų. Buvo tik kalbos ir ėjimas kartu. Ir nebuvo jokios prievartos, jokių surištų rankų, užrištų akių. Kiekvienas buvo pats sau, o kartu ir visiems.

Ir taip mes visi kartu vieną kartą įžengėme į milžinišką rugių lauką. Viskas: medžiai, dangus, net oras, rodės, liejo jų auksinį spindesį. Net prisimerkiau nuo tokios šviesos. Ir mes pasileidome kas sau lakstyti, laužėm varpas ir kritom ant minkšto jų patalo. Ir apsistojom ten. Kartais išeidavom, tačiau visada sugrįždavom, visiškai negalvodami, ir sutikdavom tenai ir senus, ir naujus žmones. Ten matėme ir viską, ir nieko. Buvom aukso žmonės. Dabar nebereikėjo nė rašto. Mačiau ir jaučiau viską, kas ten buvo aprašyta, tačiau visa buvo melas. Jie patys to nebuvo pajautę ir matę, tik spėliojo ir nieko neišmanė, nes tai neužrašoma. Tai, ką mes patyrėme toje pievoje, lieka tik širdy, joks protas to nesugebėtų išversti į rašto kalbą.

Ir galiausiai atėjo paskutinis kartas. Prie obels, kurios pavėsyje aš gulėjau ir skanavau jos vaisius, prie manęs prišliaužė gyvatė. Ir aš paėmiau ją ant rankų. Ir tada ji kirto ir kirto, ir kirto, kol galiausiai ją nuleidau ant žemės. Ir niekas to nematė, buvau vienas rugiuose prie vienišos obels. Aš nebuvau pažinęs tokio blogio. Dar ilgai gulėjau po šviesiu dangumi, kol išgirdau skambant rugių, saulės, vėjo, obels, gyvatės, savo muzikos harmoniją, kol galiausiai amžiams užmerkiau akis ir, panėręs į gelmę, pasiekiau viršūnes.

Rašyti komentarą

Turite prisijungti, jei norite komentuoti.